Nenoriu atskleisti nei savo gyvenamosios vietos, nei mokslo ar darbo lokacijos, bet apie mano specializaciją galite suprasti iš šios samprotaujamosios esės.
Konkrečiai noriu pakalbėti, kodėl tarp medicinos darbuotojų, kuriais tapti gali tikrai ne visi (juk ne visi turi tiek motyvacijos, gabumų, proto ir net fizinių jėgų), yra tiek daug depresijos, nerimo ir savižudybės atvejų. Gal dėl to , jog net geriausios pastangos nueina šuniui ant uodegos, nes yra didinama atskirtis tarp žmonių prioretizavimo, kurie ieško pagalbos.
Konkrečiai noriu kalbėti apie iniciatyvą, kuri buvo pastebėta Facebook rezidentų ir studentų grupėje. Joje buvo siūloma suteikti medicinos studentams ir darbuotojams nemokamas konsultacijos su psichologais.
Būdamas savo brangios Lietuvos pilietis, nors ir šiuo metu mokausi užsienyje, bet planavau grįžti į gimtąją šalį pasisėmęs vakarietiško mokymosi modelio, kad galėčiau suteikti tik geriausią gydymą gimtinėje, nusprendžiau parašyti jiems užpildydamas anketą.
Joje nurodžiau savo identifikacijos duomenis su gyvenamąją vietą. Po kurio laiko su manim susisiekė šios grupės darbuotojai ir prašė patikslinti, kur mokausi.
Jiems sužinojus, jog mokslus kremtu svečioje šalyje, bet ne Lietuvoje, man buvo pasakyta, jog psichologinių konsultacijų nesuteiks, nes ,nors ir sunku šiuo metu, apima nepakeliamos mintys ir emociniai iššūkiai, jiems netinka, jog sveikatos mokslus pasirinkau ne Lietuvoje, dėl to mano psichologinės bėdos yra nevertos jų nemokamų konsultacijų, nes, suprask, esu kitur ir kitoks, dėl to tai, ką išgyveni – nesiskaito.
Kaip suprantu ši iniciatyva nėra padėti medicinos studentams ir darbuotojams, kuriems sunku. Ši idėja yra padėti tik tiems, kuriems jiems atrodo verta padėti. Nėra svarbu, jog gyvenantys užsienyje susiduria su tūkstantį kartų didesniais sunkumais ir psichologinėmis bėdomis, jog nėra artimo palaikymo ryšio svečioje šalyje.
Jei taip žiūrima į žmogų, kuris išvyko mokytis svetur ir tik dėl tokios sprendimo jis yra nurašomas, noriu tik pasakyt, nenoriu daugiau grįžti ir dalytis tai su žmonėmis, net idėjos įgyvendintojais, kurie tave atmeta. Noriu tik pasakyti, bent neklaidinkite tokiu žmonių kaip aš, pakeiskite savo idėjos pavadinimą grupėje, nes tai , kas turėjo būti gražus aktas iš jūsų pusės, tapo kartėliu, kurio dabar negaliu nuryti.
Žinau, kad bent vienas iš Jūsų perskaitys šį mano pagalbos šauksmą – tik noriu pranešti, jog žmogus, kuris kreipiasi pagalbos, jau yra desperacijoje, nes kreiptis yra sunkus žingsnis ir trumpas elektroninio laiško atsakymas, jog tu nevertas pagalbos, nes tau blogai užsienyje, o ne šalyje, kuri pati vos išlipo iš gniaužtų būdama visa suskaldyta ir talžoma skirtingu tautų ir vėjų, kuri verkia dėl medicinos darbuotojų perdegimo, trūkumo ir emigracijos.
Ar verta grįžti į šalį, kurioje tu esi jau svetimšalis . As nesu nusivylęs mūsų šalimi, aš esu nusivylęs, kad po visų geranoriškumo ir gerovės valstybės skydu ir kaukėmis slepiasi toks besišypsantis veidas.
Iš tiesų klystu. Slepiasi veidas, kuriam yra tiesiog tas pats. Kuris pasakys „užjaučiu“, bet nepakels į tave akis, gal tik – žiūrės kiek patiktukų gavo socialinėje erdvėje. Kaip sako čia– „Gana yra gana“. Ačiū, kad net sunkiausiu momentu man šlapiu skuduru tėškėte į veidą.
Savo istorijas, pasakojimus ir nuomones siųskite pilieciai@delfi.lt