Kai mums su sese buvo 7-8 metukai, nusprendėme pasiimti savo mamos dviratį. Jis buvo naujutėlis, ką tik nupirktas. Prieš 24-25 metus bėginis dviratis buvo prabanga! Aš jau mokėjau važiuoti, tai labai knietėjo abiems išbandyti. Ir būtinai – vienu metu.
Nusprendėme pasivažinėti. Pasisodinau sesę ant tais laikais vadinamos „štangos“ – dviračio rėmo. Dviratis buvo toks didelis, kad man buvo labai sunku pasiekti sėdynę. Vos ne vos mindama važiavau ir apsukom ratuką per kaimuką.
Privažiavus to meto kaimo mokyklą, prie kurios buvo gana didelis kalniukas, stuktelėjo mintis sesę pasodinti ant vairo. Na, ir taip bandyti nuvažiuoti nuo kalno. Ir ką jūs galvojate? Vos įsibėgėjus virtome nuo to kalno, kartu su visu dviračiu, stačiai į priekį.
Atsistojusios pamatėme, kad dviračio vairas lūžo kartu su mūsų griuvimu. Ilgai bijojome grįžti namo, nes gausime barti nuo tėvų, kad nulaužėme naujo dviračio vairą... Grįžus, aišku, gavome barti nuo tėčio. Mama tuo metu dirbo. Jis bandė mums pagelbėti ir suvirinti vairą. Pavyko gana gerai – dviratis tarnavo dar gerus 10-15 metų! Istorija, verta prisiminimų.