Mokausi vienoje iš Jonavos gimnazijų. Po aštuntosios klasės baigimo pasirinkau šią mokymo įstaigą todėl, nes klausant vyresnių draugų pasakojimų apie kitoje gimnazijoje vykstančias patyčias, darėsi kraupu. Visgi, praėjus porai metų, supratau, kad mūsų mokykla, nors ir turi gerą vardą, taip pat auksu nežiba.
Patyčios čia yra įprasta kasdienybė, su kuria tenka susigyventi. O jos būna įvairaus pobūdžio. Visuomet atsiranda kas nors, kas šaltakraujiškai „prikimba'“ prie mokinių mokymosi rezultatų, drabužių, plaukų spalvos, kūno sudėjimo ar kokių nors trūkumų. Žinoma, patyčios yra toks dalykas, su kuriuo visiškai susitvarkyti nėra įmanoma, tačiau galima pasistengti tai kiek įmanoma sumažinti. Vienintelė bausmė, kurią gauna skriaudžiantysis – apie dešimt minučių socialinės kabinete, rimtas pokalbis apie tai, jog buvo pasielgta neteisingai.
Laimė, dauguma mokinių bijo problemų su socialiniais darbuotojais mokykloje, todėl, jeigu įsivelia į kokias nors problemas ir atsiduria kabinete, kuriame niekas nenori atsidurti, ištaiso savo elgesį ir daugiau taip nesielgia. Bet ne visi mokiniai tokie. Kai kurie iš socialinės kabineto grįžta su šypsena, juokiasi. Jiems, regis, tai visiškai nerūpi. Na, jiems svarbiausia parodyti savo „kietumą“, o vėliau apsisukus ir vėl padaryti tą patį.
Kad ir kaip bebūtų, ne visi vaikai šiomis dienomis yra tokie stiprūs emociškai. Patyrus patyčias, palūžti labai lengva. Na, o palūžus į galvą pradeda eiti blogos mintys, galinčios privesti prie savęs žalojimo, nevalgymo, rūkymo ir alkoholio vartojimo jauname amžiuje, o galbūt net ir narkotikų.
Mūsų manymu, mokymosi įstaigos į tokias problemas dažnai žiūri lyg pro pirštus, ypač tuomet, jeigu skriaudžiančiojo tėvai yra pasižymėję ir garsūs mieste. Tokiu atveju jau atrodo beviltiška ko nors imtis. Mokytojai žada ką nors dėl to darysiantys, bet finale viskas būna taip pat, kaip ir pradžioje, jeigu ne blogiau.
Atrodo, kad jie patys bijo ko nors imtis ir tokiems vaikams nuolaidžiauja, „nepastebi“ jų blogo elgesio. O jų tėvams tai paprasčiausiai nerūpi. Nerūpi mokyklai, nerūpi tėvams, nerūpi nei patiems jiems. Tokiu atveju tokie mokiniai jaučiasi galintys daryti ką nori, nesiskaito su mokytojais, tyčiojasi iš kitų mokinių, daro ką nori, kada nori ir kur nori. Jiems nerūpi niekas, jie jaučiasi neliečiami, o mokytojai visam tam leidžia ir toliau sėkmingai tęstis.
Kada pagaliau tai baigsis? Tiek skaudžios patyčios, tiek „svarbesnių“ vaikų iškėlimas aukščiau visko? Demokratiškoje valstybėje, pagal teisės aktus ir principus, kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę į lygias galimybes ir lygybę, nepriklausomai nuo jų lyties, amžiaus, rasės, tautybės, religijos, socialinės kilmės ar kitų asmeninių savybių. Todėl jeigu norime išsaugoti savo tautą, turėtumėme pradėti tai daryti sprendžiant vidines problemas.
Ačiū, kad dalijatės savo nuomonėmis. Norite pranešti naujieną ar išsakyti mintis? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt