Viskas, kas seniau dar buvo kažkiek patyliukais toleruojama (rusiškų estrados princų ir princesių klausymai, jų filmų ir televizijos žiūrėjimai, bendravimas rusų kalba su tais, kurie dėl kažkokių neaiškių priežasčių neišmoksta mūsų valstybinės kalbos, ir taip toliau, ir panašiai), dabar keliauja į šiukšliadėžę. Baigta!
Ir baigta labai ilgam. Bent jau tam laikui, kol Rusija, kaip kažkada Vokietija ir Japonija, neatliks atgailos, nepasikeis, neišsinešdins iš okupuotų teritorijų, neišmokės reparacijų, netaps taikia ir demokratiška. O bent kol kas – tokių permainų ženklų nesimato ir kažin, ar apskritai kada pasimatys. Reiškia, jokių ryšių su tuo „kaimynu“ ilgai nebus, gal netgi niekad (ir dėl to tikrai nesinervinsime – apsieis mūsų Vakarietiškas balius ir be rusiškų „sasyskų“).
Jau rašiau apie tai, kiek mes visko iš savo šalies ir smegenų turime išsikuopti, kokie dalykai yra šiais neramiais laikais nepageidautini: visokių pasibaisėtinų banditinių „Slovo pacana“ žiūrėjimai, rusų kalbos vis dar per didelė įtaka, netgi bendravimas tos agresyvios valstybės kalba su imigrantais (mūsų vakarietiškoje šalyje!) Tikiuosi, kad jau supratote savo klaidas, pradedate susiimti ir tvarkytis. Bet tai dar toli gražu ne viskas, ką mes turime padaryti.
Nežinau, kaip sureaguosite – rizikuoju užsitraukti dar didesnį pyktį, nei užsitraukiau išsakydamas (kažkodėl daug kam nepatogią) tiesą apie „Slovo pacana“, bet taikstytis su vienu tokiu labai įsisenėjusiu ir vos ne į genetiką įaugusiu reiškiniu tikrai negaliu. Nes jis šlykštus, amoralus! O dabar, Rusijai sukėlus karą – niekuo nepateisinamas.
Tas reiškinys – tai rusiški keiksmažodžiai. Tie patys, be kurių turbūt dauguma mūsų negali išgyventi nė dienos. Ar tepaluotas automechanikas mėlyna nosimi, ar nedidukė liekna studenčiukė, dirbanti barmene, ar žilagalvė senučiukė, giedromis kaip vasaros dangus akimis, ar akiniuotas moksliukas su knyga po pažastimi – bet kurį iš jų kiek suerzinus, galima išgirsti tokius dramatiškus necenzūrinius monologus „keliais aukštais“, kad net linksta ausys. Ir visas tas emocijų reiškimo menas – pačiais bjauriausiais žodžiais, kokie tik egzistuoja rusų kalboje. Net ne lietuvių!
Rūpestinga mama, maloniai glaudžianti prie savęs lėliuką, gali pratrūkti tų bjaurių žodžių kulkomis kaip automato serija, jeigu tėtis nupirko ne tokio mišinuko, kokio reikia lėliukui (aišku, tėtis irgi neliks skolingas, kas be ko). Ir tas pats lėliukas, vos nuėjęs į darželį ir gavęs tam tikros edukacijos iš bendraamžių, jau galės prie tėvelių, močiučių, dėdžių ir tetų pasakyti tokį eilėraštuką, kad visi neturės kur akių dėti, o tėveliai, išraudę kaip saulėlydis Palangoje, išgąstingai vapės „o siaubas, mes gi tikrai prie Matuko taip nekalbėdavom“. Nekalbėdavot, bet Matukas vis tiek išmoko „matuką“.
„Matas“ – tos rusų kalbos paraščių šiukšlės, pačios tikriausios kriminalinio pasaulio ir prišnerkštų chruščiovkių laiptinių tvaiko atrūgos, kur kiemai papuošti gulbėmis iš padangų, Vania Seriogai vakar girtas išmušė dantis, o viską matė ciocia Varvara – tas Čeliabinsko ir Novosibirsko vaibo lingvistinis koncentratas yra neišpasakytai skanus daugybei mūsų tautiečių.
Tikras dvasinis paveldas, tiek giliai įsikirtęs mūsų žodyne, emocijose ir net pasąmonėje, kad net klaiku. Ką pasakytų dauguma lietuvių, su plaktuku užvažiavę sau per pirštą? Deja, prabiltų tikrai ne gimtąja kalba. Prašnektų ta pačia daininga „mato“ šnekta, kuri lengvai suprantama visiems nuo Volgogrado alkoholikų patvoriuose, iki Rubliovkos naujųjų rusų blizgančiais švarkais. Nuo kalėjimų su savo visomis „paniatkėmis“, iki Kremliaus ir Putino aplinkos su lygiai tomis pačiomis „paniatkėmis“.
Ar ši vidinė tarša neišvaloma? Sunkiai, bet tikrai išvaloma. Reikia pagaliau įsisąmoninti, kad tie šlykštūs rusiški žodeliai neduoda nieko gero – jie tik leidžia labai primityviai nusilengvinti stiprių emocijų antplūdžio metu, ir paverčia tave rusų pasaulio ir mentaliteto dalimi. Daugiau nieko tame nėra.
Net jeigu esi provakarietiškas ir nepritari Rusijos agresijai, nežiūri jų „kultūrinės“ (gal labiau propagandinės) produkcijos – vis tiek, jei mažuoju kojos pirštu atsitrenkus į spintos kampą pirmieji žodžiai būna iš „mato“ serijos – tu dar nesi Vakarų žmogus pilna ta žodžio prasme. Gal išoriškai taip, bet savo gilumine esme – pakrapščius lengva rasti homosovietiką. Ir nėra ko pykti už teisybę.
Aš nesakau, kad keiktis iš viso negalima. Aišku, reiškinys neypatingai gražus ir nepageidautinas, bet mes visi žinome, kokie aplinkiniai žmonės dažnai būna bjaurūs ir kvaili. Todėl daug būna tokių situacijų, kai žmonės priveda iki tokio „nutrūkimo“, kad be stipresnio žodžio neapsieisi. Na, arba nepataikei sriubos į burną ir išpylei ją ant naujos suknelės. Negi tylėsi?
Bet tam nereikia to rusiško marmalo. Yra ir lietuvių, ir kitose kalbose tokio stiprumo žodelių, kad rusiškiems tikrai nenusileis. Nenoriu jų vardinti, nes negražu, bet visų jų nesuskaičiuojamų vedinių su priešdėliais ir priesagomis tikrai užtenka plačiausiam žmogiškų emocijų spektrui. Tikrai tam nereikia rusų kalbos.
Bet iš tikrųjų, galima apsieiti netgi be jų. Kodėl gi negalima gražiai keiktis? Kiek yra malonių vaizdingų žodelyčių, kurie, nors ir cenzūriniai, bet labai spalvingi ir nepelnytai pamiršti. „Buvo atsivilkęs tas terbaklynis neraliuotas, pašlemėkas kraujomaišinis, ir siūlė savo tą mėšliną produkciją – aš jam taip duris parodžiau, kad išsigrūdo lauk valso žingsneliu, lėkė neatsigręždamas kaip kumelys suviduriavęs“. Argi ne išraiškinga? Pusiau juokais, pusiau rimtai, toks pasiūlymas – o kuo gėlių pavadinimai blogai? Kaip tame anekdote „Ė rožyte, tulpinkis iš čia, o tai kai užgladijolinsiu, tai sužydėsi narcizais“. Juk elegancija! Neprisiriškite prie stereotipų, įjunkite fantaziją.
Žinau, kad pradžioje būtų sunku – kartais, kiek didesnį stresą keliančiose situacijose, gali nevalingai iššokti noras nusikeikti kaip nuo mokyklos ar net darželio laikų išmokta – rusų kalba. Tai suprantama, juk nauji įpročiai neišsivysto iš karto. Tačiau dirbkite su savimi – pradžioje tą verbalinį mėšlą iškuopkite iš savo kalbos kasdieninėse situacijose, o su laiku dings poreikis tą nevalyvumą vartoti ir sustresavus! Ir jūs būsite žengę labai tvirtą žingsnį link „russkij mir“ liekanų išvalymo iš savęs ir savo aplinkos.
Yra tikrai vaizdingų ir gerų anglicizmų. Aišku, nereikia piktnaudžiauti, bet vienas kitas, tikrai pagyvina kalbą. Koks nors afterparty, frykas ar brainstormingas kartais dalykus apibūdina tiksliau, nei kažkokie dirbtiniai ir nevykę vertalai. „Asmenukė“ savo prasminiais atspalviais nė iš tolo netraukia iki „selfio“ (nors žodis „patiktukai“ vietoj „laikai“ – manau, tai yra taiklus ir pavykęs variantas). Per tai mes psichologiškai suartėjame su Vakarų erdve ir pasąmoningai prisirišame prie jos (bet jokiu būdu nereiškia, kad pamirštame gimtą kalbą)! Anglicizmai yra toleruotini, jei su saiku.
Bet tik jau ne rusizmai! Gana, užtenka. Ta šalis padarė viską, kad žmonės nusigręžtų nuo jų kalbos ir kultūrinės produkcijos, nutrauktų viską, kas su ja sieja – tai ir nereikia dabar pykti. Kai per pasaulinius karus Vokietija ir Japonija „košmarino“ visus kaimynus, kažin ar daug kas šnekėjo apie jų kultūrų turtingumą ir kalbų išraiškingumą. Pasaulyje nėra nė vienos tautos be kultūrinio paveldo – jį turi visi, absoliučiai kiekviena tauta. Bet dabar, kai Rusija sukėlė karą ir kelia realų pavojų mums visiems – ne laikas tam.
Ir nuo keiksmų išsivalykite! Labai tikėtina, kad jie iš zetnikų lūpų skambėjo ir žudant žmones Bučoje, Irpinėje ir kitur. Neblogai nuskambėjo tik vienu atveju – tada, kai jų laivą pasiuntė.