Gerbiamieji tėveliai, toks, atrodytų, nekaltas susitapatinimas su savo vaikais atskleidžia daug labai negerų dalykų.
Visų pirma, tai reiškia, jog esate savininkiški, ir dar reiškia, kad negyvenate savo gyvenimo, o gyvenate savo vaikų gyvenimą, kurį iš jų neatsiklausę pagrobėte. Joks jūs ne antrokas ir joks ne dvyliktokas, atsitokėkite. Jūsų misija vaikų atžvilgiu – tai padėti jiems surasti savąją savastį, o ne elgtis taip, lyg vaikai būtų neatsiejama jūsų pačių nenusisekusios egzistencijos dalimi.
Visų antra, „Mes jau dvyliktokai“ vieną dieną pavirs į ne tokį akivaizdų, bet tęstinai tragišką „Mes jau diplomuoti inžinieriai“, jeigu tik neatsiknisite nuo savo vaikų tuojau pat. Ir jei jie vieną dieną atsitokės, pradės jūsų už tai neapkęsti. Neapkęsti taip, kad net nelaikys jūsų vertais apie tai sužinoti. O jei ir neatsitokės, nugyvens tokį pat nykų ir beviltišką gyvenimą, kaip jūsiškis – menka paguoda, tiesa?
Tai ką gi mums daryti, dėl ko gyventi, aišku, paklausite. Eikite lopyti savo gyvenimų, ir kuo greičiau. Žinau, greičiausiai kiek vėloka, šviežių apelsinų sultys iš pernykščių suvytusių obuolių vargu ar beišsispaus, bet patikėkite, kažkas tikrai gausis ir bent senatvėje nuo to kažko jūsų burnose bus saldu.
O vaikų į vaikų namus juk neatiduodate, nusiraminkite. Tiesiog paklauskite, kaip jie jaučiasi prieš rugsėjo 1-ąją, kaip jaučiasi kasdien grįžę iš mokyklos, kaip jaučiasi, kai reikia į mokyklą eiti. Ir dar paklauskite, apie ką svajoja. Bei dar kartą pagalvokite, ar tikrai nuo jų atsiknisote.
Norite išsakyti savo nuomonę ar pranešti naujieną? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt