Pasipiktino giminaičių reakcija į vakciną: kas nori merdėti – visada ras, dėl ko

„Iš pradžių nieko, o po to veidu į žemę praktiškai gulėjau“, „Baisu, net vandens nenušliaužiau pasiimti“, „Tris dienas po to dar merdėjau, klaiku“, – tokie gąsdinimai ir melai, kad ausys kaito klausantis. Ir visi jie – iš mano artimųjų, iš pasiskiepijusių giminaičių. Tik kodėl tada to paties neišgirdau nei iš kolegų, nei iš draugų?

Todėl, kad ne visi tokie sup**tai jautrūs, jei leisite taip pasakyti. Vakcinų poveikis buvo ypač sunkus tiems, kurie jau ir nuo paprasto peršalimo skuba prašyti daktaro antibiotikų. Tokių žmonių savo artimoje aplinkoje žinau ne vieną.

Iš pradžių buvau patikėjusi jų gąsdinimais. Kol buvo tik skiepų pradžia ir vienus gimines paskiepyjo dėl jų garbaus amžiaus, kai ką – nes abiturientas, kai ką – nes mokytoja, neturėjau daugiau pavyzdžių. Kai jie pasakojo, kaip merdėjo ir vos nušliaužė vandens pasiimti, ir nepakrutėjo, ir norėjo kviestis greitąją – tikėjau jais, nes neturėjau pasirinkimo. Nežinojau kitų pasakojimų, nebuvo alternatyvų.

Bet kai pradėjo skiepytis daugiau žmonių, išgirdau visai kitų istorijų. Kolegos, draugai, pažįstami buvo paskiepyti įvairiausiomis vakcinomis. Buvo ir „Pfizer“, buvo ir „Astra Zeneca“. Vieni nieko nejuto, kiti – didžiulį nuovargį. Kai kuriems buvo temperatūra ir galvos skausmas. Bet net apie aukštą temperatūrą ar skausmą niekas neatsiliepė kaip apie siaubingas kančias: tiesiog sakė, kad turėjo temperatūros. Kad paskaudėjo galvą. Kad teko išgerti „Ibuprofen“ ar kitų skausmą bei karščiavimą malšinančių vaistų. Ir viskas!

Mano giminė visada buvo ypatinga menka tolerancija nepatogumams. Taigi, kai išgirdau ir kitų istorijų, supratau, kad visai nereikia bijoti skiepytis. Nebūtina ir iš anksto laisvadienių imti – gal visai nieko nebus. Kai atėjo ir mano pačios eilė skiepytis, aš išsisukau be laisvadienio: taip, savijauta buvo nekokia, bet tikrai įmanoma prakentėti.

O tiems jautriesiems – jiems viskas kitaip atrodo. Ir dabar esu įsitikinusi, kad būtent dėl tokių žmonių atsiranda vakcinų baimė. Keli panikuojantys ir savęs besigailintys piliečiai paskelbia „vos nemiriau“ gandą ir nesvarbu, kad tikrų problemų procentas visai mažytis (pvz., kraujo krešulių po skiepo Lietuvoje tebuvo, berods, vos du atvejai). Pasiklausius tokių žmonių net aukšta temperatūra atrodo kažkas baisaus.

Bet aš galiu pasakyti vieną: jeigu nori merdėti ir rodyti, kaip tu baisiai tragiškai jautiesi, tai visada rasi dėl ko. Todėl geriau susiimti, pakentėti nedelį fizinį diskomfortą ir paskui užsitikrinti sau ir artimiesiems sveiką, ramią galvą. Taip aš manau.