Kaip taip nutiko, kad ironizuoti tenka kalbant ne apie tik geografijos pamokose girdėtą Afrikos valstybę, o apie didžiausią pasaulio galybę JAV, apie asmenį, jau buvusį šios galybės aukščiausiuoju vadu? O nutiko demokratija – tobulai netobula valdymo sistema, geresnės už kurią pasaulis iki šiol dar taip ir nesugalvojo.
Kalbant apie demokratiją, ji turi vieną vienintelį, pagrindinį ir nenuginčijamą pranašumą prieš kitas valdymo sistemas – demokratiškai valdomose valstybėse valdžią valdantiesiems suteikia ir ją atima paprasti mirtingieji, liaudis, žmonės, kiekvienas iš mūsų. Čia demokratijos pranašumai beveik ir baigiasi, o po jų prasideda bent šimtas dvidešimt penki demokratijos minusai – man pavyko suskaičiuoti tiek, o rimti ekspertai, manau, suskaičiuotų ir dar gerokai daugiau.
Ilgu sąrašu jūsų neapkrausiu, juk visvien neskaitysit, tačiau įvardinsiu pagrindinį demokratijos priešą – tai jo didenybė politinis neišprusimas. Priešas galingas ir priešas skaitlingas. Jei demokratijos šventovėje JAV prezidentu siekiantis tapti Donaldas Trumpas po tokių absurdiškų teiginių vis dar išlaiko savo šansus pakankamoje aukštumoje, ką kalbėti mums su savo Gražuliais ir kitais panašiais į jį. Koks politinis neišprusimas gyvena mumyse – tokį ir cirką tenka stebėti politinėje arenoje, kur kaunamasi ne dėl ko kito, o dėl mūsų visų palankumo.
Na, ir galiausiai pakalbėkime apie šio straipsnio herojų, kandidatą, siekiantį antrojo JAV prezidento posto, Donaldą Trumpą. Jei galvojate, kad pastarojo šūvis sau į kojas buvo atsitiktinis, galvokite iš naujo, bei pralaimėjimo atveju būkite pasirengę naujiems siurprizams, nes Donaldas Trumpas – patologinis narcizas. Žmonės, turintys narcisistinį asmenybės sutrikimą, ką mes ir vadiname narcizais, negeba ir nemoka pralaimėti, nes pralaimėjimas jiems bene tolygus asmenybės mirčiai.
Nemokėdami pralaimėti, narcizai, aišku, negeba pripažinti ir jau įvykusio pralaimėjimo, nes tai sugriautų jų didybę, mirtinai sužeistų jų išpūstą ego, todėl meistriškai iš herojaus, būdingiausio jiems vaidmens, peršoka į aukos rolę, darydami tai su vaikišku nuoširdumu bei patys nesuprasdami, kas iš tiesų vyksta. Kai narcizas laimi – jis didis herojus, kai pralaimi – aplinkybių auka, prieš kurią buvo susimokyta.
Taip buvo visados, taip ir bus visados. O dabar belieka pasimelsti, kad šis herojus/auka netaptų tuo, kuo siekia tapti – keturiasdešimt septintuoju JAV prezidentu.
Norite išsakyti savo nuomonę ar pranešti naujieną? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt