Toks jausmas, kad veikimas buvo minimalus. Po trijų dešimtmečių nepriklausomybės, po dviejų dešimtmečių integracijos į Vakarų struktūras – ES ir NATO, Lietuvoje vis dar rusų kalbos mokėjimas paplitęs labiau nei anglų (procentai skiriasi, bet tendencija ta pati – vis dar anglų kalba mokama prasčiau nei rusų). Tai skandalingas faktas!
Kalbu ne apie tautinių mažumų atstovus, kuriems rusų kalba yra gimtoji. Su jais viskas aišku – tai jų gimtoji kalba, kurią jie turi teisę vartoti savo bendruomenėje, ir Lietuva, kaip demokratiška šalis, tos teisės nesiruošia riboti. Problema yra kitur.
Kad netgi nemaža dalis lietuvių vis dar, per ištisus tris dešimtmečius (netgi daugiau), nesugebėjo persiorientuoti ir susivokti, kur mes pakliuvome ir einame. Mes Europos Sąjungos valstybė, ar Čeliabinskas?
Tiesiog protu nesuvokiama, kad vis dar didžioji dalis Lietuvos mokinių kaip antrąją užsienio kalbą vis dar renkasi rusų. Argi ne gėda mums! Kokių perspektyvų jie tikisi – kad į Vologdą važinės darbo reikalais? Į Sočį atostogauti?
Mokyklą baigiau prieš keliolika metų, artėja ir dvidešimtmetis. Tada, kai dar mokiausi, vėlyvais devyniasdešimtaisiais ir ankstyvais dutūkstantaisiais, dar galima buvo kažkiek suprasti: na, gal nespėta persiorientuoti, ką darysi, valstybė dar jauna.
Bet praėjus šitiek metų, vis dar situacija tokia pati? Niekas nepasikeitė, vis dar tęsiasi tas pats, kas 2005 metais? Kodėl, kokiu tikslu tiek metų situacija nebuvo keičiama? Mes kas – Baltarusija?
Tarp dabartinių Lietuvos gyventojų turbūt nesulyginamai daugiau yra dirbę, gyvenę ar atostogavę Europos (ar kito plačiojo pasaulio) šalyse, negu važiuoja į Rusiją ar Baltarusiją (mano kuklia nuomone, ten iš viso nėra ko važiuoti ir prasidėjus šiam karui, sienos turėjo būti uždarytos, bet kokie diplomatiniai santykiai nutraukti).
Esame integrali Vakarų dalis jau seniai, lietuviai zuja po ES ir kitas draugiškas šalis, jaučiasi jose kaip namie. Bet kai ateina laikas vesti vaikučius į mokyklėlę, koks tada būna antros užsienio kalbos pasirinkimas? Mažasis Nojus ims rusų kalbą, tėveliai patarė.
O kodėl tėveliai patarė? Iš nesupratimo ar iš kažko dar blogiau. Kalba – tai kur kas daugiau nei vien tik komunikacijos priemonė. Tai dar ir informacinis laukas, o Rusijos atveju tas laukas, manau, sutiksite, ne pats geriausias pasaulyje.
Ypač pastaruoju metu, su savo propaganda ir „Slovo pacana“ lygio produkcija. Nors neblizgėjo ir seniau, su „Liube“, „Brigada“ ir visokiomis „galim pakartoti“ (su visa pagarba žuvusiems kare – pastaraisiais dešimtmečiais Rusijoje iš karo aukų minėjimo buvo daromas kultas, ant kurio statoma vos ne visa valstybinė idėja, kas nėra sveika ir privedė iki... Patys matome ko).
Čia kažkokia Stokholmo sindromo forma? Tiek pastangų buvo įdėta, siekiant ištrūkti iš tos erdvės. Ir ištrūkta tam, kad vėl nertume atgal?
Savo meškos paslaugą padarė ir ilgą laiką televizijų vykdytas rusiškų filmų nedubliavimas, tik subtitravimas, nors reikėjo daryti atvirkščiai – subtitruoti būtent anglakalbę produkciją, o rusišką garsinti (nors geriau reikėjo visai jos nerodyti).
Kokiais 2003 metais – visokios „Okna“ originalo kalba su savo nevykusiai suvaidintomis paleistuvysčių istorijomis, kurią rodydavo, aišku, vidury dienos – iš karto po „Dragon Ball“, kaip tik tada, kai vaikučiai būdavo jau parėję iš mokyklėlės, ir turbūt jau ruošdavo rusų kalbos namų darbus.
O dar pamenate lentynas parduotuvėse, toks įdomus surūšiavimas – „Lietuviška, rusiška, užsienietiška muzika“, „Lietuviškos, rusiškos, užsienietiškos knygos“. Rusija šitiek laiko buvo „ne užsienis“, kaip namučiai. Jau tada nebūdavo gėda?
Deja, turiu kelis žodžius ir apie vyresniąją „boomerių“ kartą. Labai dažnai kyla toks klausimas, kuris, manau, daug kam sukeltų nepatogumų – kas trukdė kai kuriems per 30 metų persiorientuoti ir išmokti anglų kalbą? Juk jau kokiais 1993 metais turėjo būti be jokių abejonių aišku, kur mes einame ir su kuo mūsų ateitis.
Kad mes važinėsime atostogų ir darbo reikalais į vakarinę pusę nuo Lietuvos, ne į rytinę. O toje vakarinėje pusėje, neabejotinai, reiks anglų kalbos, norint pilnavertiškai funkcionuoti. Bet... Per daugiau nei 30 metų didelė dalis vyresnės kartos taip jos ir neišmoko. Nors anglų kalba užrašas ant kiekvieno pakelio, didžioji dalis dainų ir filmų, ant kiekvieno prietaiso mygtukų funkcijos anglų kalba – jos aplink pilna, daugybė. Kaip galima nepramokti net nelabai stengiantis?
Dar pamenu, kaip apie kokius 2000 metus vyresnės kartos atstovai (mokytojai, pavyzdžiui) sakydavo: „mokykitės kalbas, o mes jau neišmoksim“. Bet dabar, kai pasižiūriu atgal, su nustebimu suprantu, kad mes, „millennialsai“, dabar esame panašaus amžiaus ar net vyresni nei „boomerių“ karta tada.
Kodėl 2024 metais man ar mano pažįstamiems (bet kokio amžiaus, beje!) nėra jokios problemos kažką naujo išmokti, persikvalifikuoti, pakeisti požiūrį, ir niekad neišgirstu šnekų „jau amžius ne tas“, kurias girdėdavau iš 30+ amžiaus žmonių, kai buvau vaikas? Kažkas pasikeitė visuomenėje?
Grįžtant prie rusų kalbos – ir rusiškas mokyklas, kitą sovietmečio palikimą, taip pat būtina panaikinti (kas jau neseniai buvo siūloma, tik kažkodėl vis dar nesugebėta prieiti iki realių veiksmų). Ir tai nereiškia jokios mažumų diskriminacijos.
Daugelyje šalių mokyklos yra tik valstybine kalba. Ir nors, pavyzdžiui, Prancūzijoje yra daug imigrantų iš arabų šalių, Didžiojoje Britanijoje – iš Indijos, Švedijoje – iš Irano, bet kažkodėl tose šalyse nėra valstybinių mokyklų arabų, hindi, farsi kalbomis. Visi privalomai nuo mažens mokosi valstybine kalba. Kodėl pas mus toks išskirtinumas? Latvija ir Estija jau taiso šitą klaidą. Gal jau laikas ir mums?
Neįsivaizduoju, ko šiais laikais, prasidėjus šiam karui, dar tikimasi su rusų kalba. Kad karui pasibaigus kaip niekur nieko vėl vyks bendravimas, prekyba, draugausime? Na, jau iki kokio laipsnio reikia nesiorientuoti realijose...
Nebus nieko panašaus. Šis brutalus ir beprasmiškas karas taip sugriovė ir sudaužė į šipulius bet kokias normalių santykių viltis (kurių ir taip neypatingai daug buvo), kad tikrai net jam pasibaigus, jokio greito santykių atstatymo nebus. Pasitikėjimas ta valstybe ir jos reputacija (ir seniau ne kažkokia) buvo išsprogdinti kartu su Ukrainos miestais, o pasitikėjimą atstatyti yra dar sunkiau nei miestą.
Net jei kada nors Rusija per stebuklą taps normalia ir demokratiška, išmokės reparacijas, duos nepriklausomybę pavergtiems Tatarstanams, Jakutijoms ir Kaukazams (nelabai tuo tikiu, bet, tarkim, pafantazuoti gi galima) – tai kokia proga būtent su šiuo kaimynu reikės kalbėti jų kalba? Už ką čia jau tokios privilegijos. Yra universali – anglų kalba. Jei kada po daug dešimtmečių bendrausim su demokratiška Rusija – tai tik anglų kalba. Kam kažkokios išimtys?
Gana jau gal, tikrai užtenka. Derusifikuokime savo suvokimą, ir šios kalbos paplitimą mūsų šalyje palikime tik rusų tautinei mažumai, kur rusų kalba natūraliai ir priklauso, o „russkij mir“ turi būti Rusijos valstybės ribose, o ne kažkur plačiau. Baikim pagaliau su tais sovietmečio reliktais.
Tik absoliučiai atitrūkę nuo realijų nemato, kad pradėjusi savižudišką karą, ta šalis baigia prarasti bet kokią įtaką, kas neabejotinai reikš rusų kalbos pasitraukimą netgi iš „artimojo užsienio“. Tai kam ją dar mokytis? O visus Dostojevskius, jei kada labai jau kils noras, galima paskaityti ir su vertimu. Kaip ir Sun Tzu, manyčiau, dauguma tikrai skaitė išverstą.
Norite išsakyti savo nuomonę ar pranešti naujieną? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt