Vienoje pusėje turime tuos, kurie sako „tikiu mokslu“, tiki vakcinomis, ir nuoširdžiai mano, kad jų pozicija yra teisinga tiek moksliškai, tiek sveikatos apsaugos prasme, tiek moraliai. Ir lengva tuo tikėti, kuomet daug kas aplinkui sako, kad esi teisus, esi teisingoje pusėje, ir tave vadina „edukuotu-vakcinuotu“. Kitoje pusėje lieka kiti. Kvaili antivakseriai, kurie arba nėra pakankamai išsilavinę suprasti vakcinų svarbos, arba tiesiog per daug tingi nueiti iki vakcinacijos punkto.
Atrodytų, kad viskas čia jau aišku ir nebėra daugiau apie ką kalbėti. Vis dėlto, toks supaprastintas požiūris į vakcinacijos skepticizmą yra labai ribotas. Ir ribotas ne vien dėl to, kad vakcinos rėmimas „arba“ buvimas antivakseriu yra netikra ir netinkama dichotomija (atsargus žiūrėjimas į COVID-19 vakciną dar nereiškia, kad vakcinomis nėra tikima ir pasitikima apskritai). Viskas yra kiek sudėtingiau.
JAV darytas tyrimas parodė, kad, skirstant pagal išsilavinimą, koronaviruso vakciną kiek netikėtai skeptiškai vertina aukščiausią akademinį laipsnį turintys žmonės: 23,9 proc. daktaro laipsnį turinčių žmonių. Antroje vietoje yra žemiausią akademinį laipsnį turintys žmonės – 20,8 proc. – kas, spėju, nieko nenustebino.
Į vakciną entuziastingiausiai žiūri magistro diplomą turintys – tik 8,3 proc. jų yra nusiteikę skeptiškai. O bakalauro išsilavinimą turinčių asmenų į vakciną skeptiškai žiūri 11 proc.
Tai reiškia, kad mąstymas, jog vakcinomis nepasitiki vien tik mažiausiai išsilavinę žmonės, nėra visiškai tikslus.
Bendraudamas su mokslų nebaigusiais žmonėmis pastebėjau, kad yra labai aiški ir stipri nepasitikėjimo valstybe bei įvairiomis institucijomis tendencija. Tie žmonės tikriausiai jau yra pripratę, kad jiems nuolat meluojama, kad jie niekam nerūpi ir tai, ką sako valdžia, nieko nereiškia, kad darbdaviai bando juos visaip apgauti ir panašiai. Jų gyvenimo patirtis rodo, kad pasitikėti galios centrais apskritai yra neišmintinga.
Kita vertus, kitos sąlyginai skeptiškai į vakciną žiūrinčios grupės išsilavinimo trūkumu neapkaltinsi. Be bakalauro ir magistro, kad taptum mokslo daktaru, turi būsi susipažinęs su įvairiais moksliniais metodais, jų tinkamumu, naudingumu ir jų silpnybėmis, ir būti tuos metodus panaudojęs sėkmingai parašant (ir apginant) disertaciją. Kitaip tariant, turi išmokti mąstyti kritiškai, o ne vien priimti informaciją, kurią tau sako dėstytojai ir įvairūs mokslo autoritetai.
Turint tai omenyje, man nebekyla nuostaba, kad daktaro laipsnį turintieji šią naują vakciną vertina kiek atsargiau – jie tiesiog į viską aplinkui žiūri kiek skeptiškiau. Tiesa, čia reikia paminėti, kad pernelyg didelis skepsis ir kritinis mąstymas mokslo kontekste kartais taip pat gali pakišti koją, nes gali atsirasti grėsmė „iš naujo išradinėti ratą“. Tačiau visa ši diskusija vyksta apie naują vakciną, naują jos kūrimo technologiją. Bakalaurai ir magistrai į valdžią ir kitas galios institucijas labiau linkę žiūrėti teigiamai, pasitikėti. Nors yra išimčių, tačiau jie yra daug labiau linkę pasitikėti a priori tiesomis, tendencijomis ir yra labiau linkę laikytis taisyklių. Ir jų patirtis ganėtinai dažnai rodo, kad pasitikėjimas taisyklėmis ir darymas „to, ko reikia“, atneša naudos ir apčiuopiamų rezultatų. Tai yra ypač pastebima ekonominėje plotmėje, jaunųjų profesionalų, gyvenančių Vilniaus ir kitų didmiesčių burbule, kontekste.
Atsargesnis požiūris į vakcinas yra greičiau ne vien išsilavinimo ar žinių turėjimo/neturėjimo, o asmeninės gyvenimiškosios patirties klausimas.
Patirtos sėkmės ir nesėkmės gyvenime, išsilavinimo skirtumai. Tai reiškia, kad taip vadinamasis „moral high ground“ (moralinis viršiškumas) nėra nei vienoje, nei kitoje pusėje: pernelyg toli į vieną jų, jau ir turime problemą. Ir visai nesvarbu, kad tai būtų per didelis pasitikėjimas galios institucijomis bei autoritetais, ar pernelyg didelis skepticizmas. Todėl į visa tai reikia pažiūrėti kur kas plačiau.
Valdžios nuomone, panašu, sprendimas yra aiškus: nepaisant dalies žmonių atsargumo ir abejonių, skiepai de facto išeina privalomi. Tam yra ir/ar bus naudojami įvairūs metodai: tiek galimybių pasas, tiek įvairūs karantinai , tiek privalomas testavimasis už savo pinigus ir taip toliau.
Austrija apskritai nusprendė, kad gana čia cackintis, ir nuo vasario mėnesio COVID-19 skiepai bus privalomi visiems, kitaip grės baudos, kurios bus kartojamos kas 3 mėnesius. Panašiai, rodos, galvoja ir naujasis Vokietijos kancleris Olafas Scholzas.
Visa tai – labai griežtos priemonės, kurių imamasi taip, tarsi būtų kovojama su kokiu nors, pavyzdžiui, ispaniškuoju gripu, užkrėtusiu trečdalį pasaulio gyventojų ir nusinešusiu 50 milijonų gyvybių. Arba poliomielitu, kurio mirtingumas yra tarp 10-30 proc. suaugusiųjų (ir 2-5 proc. vaikų iki 5 metų). O gal yra kovojama su kažkuo panašiu į vėjaraupius, kurių mirtingumas yra siekęs ir 30 proc.?
Ne. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje mirtingumas (CFR – case fatality rate; užsikrėtimų ir mirtingumo santykis) buvo 1,4 proc. Paminėtina ir tai, kad jaunų žmonių CFR yra kur kas mažesnis. Europos epidemiologijos žurnalo duomenimis, 0-34 m. amžiaus grupėje CFR yra 0,004 proc., 35-44 m. amžiaus grupėje – 0,068 proc.; 45-54 m. amžiaus grupėje – 0,23 proc., 55-64 m. amžiaus grupėje – 0,75 proc.
Tik 65+ amžiaus grupėje CRF tampa aukštesnis už 1 proc.: 65-74 m. amžiaus grupėje CRF yra 2,5 proc.; 75-84 m. amžiaus grupėje – 8,5 proc., o 85+ CRF yra net 28,3 procentai. Būtent šiame gyventojų segmente COVID-19 vakcina tampa ypatingos svarbos, nes 20 kartų sumažina tikimybę išeiti anapilin. O tai yra rimta paskata skiepytis tuos, kurie yra 65+ m. amžiaus grupėje.
Tiesa, mirtingumas nėra vienintelis kriterijus, į kurį reikia atkreipti dėmesį. Koronoviruso sklaidos greitis ir būdai taip pat yra svarbūs. Koronavirusas yra oru plintanti liga, kas lemia daug greitesnę viruso sklaidą. To nebuvo galima pasakyti apie dalį kitų mano aukščiau minėtų ligų (išskyrus ispaniškąjį gripą). Būtent dėl šios priežasties tokie ribojimai kaip socialinis apsiribojimas ar kaukių dėvėjimas kurį laiką buvo suprantamas: pandemijos pradžioje neturint daugiau informacijos apie COVID-19 mirtingumą, tačiau žinant, kad jis plinta oru, kitos išeities kaip visuotinis karantinas išties nebuvo.
Tai buvo daroma siekiant išvengti labai didelės sveikatos apsaugos sistemos apkrovos. Padidėjus sergamumui tuo metu trūko ir intensyvios terapijos lovų, ir specialistų. Tačiau visa tai vyko prieš beveik dvejus metus. Dveji metai yra pakankamai ilgas laikas įsigyti daugiau intensyvios priežiūros lovų, kitos reikalingos įrangos, apmokyti daugiau intensyvios priežiūros specialistų ir kitaip pasiruošti, tad „sveikatos apsaugos sistemos neperkrovimas“ po truputį tampa tokiu pat argumentu, kaip ir tai, kad kelininkus kasmet žiema užklumpa netikėtai...
Skiepo įtaka koronaviruso plitimui yra nevienareikšmė. Delta varianto kontekste yra tyrimų, teigiančių, kad vakcinuotieji yra 3 kartus mažiau linkę skleisti virusą, tačiau taip pat pastebėta, kad tas efektas iš esmės išnyksta po 3-6 mėnesių. Panašią poziciją patvirtina ir Sveikatos Apsaugos Ministerija, teigdama, kad „vakcinos nuo koronaviruso (COVID-19) apsaugo nuo simptominės COVID-19 ligos ir, svarbiausia, nuo jos sunkių formų bei mirties, tačiau paskiepyti žmonės gali užsikrėsti ir patys, nejausdami jokių infekcijos požymių kurį laiką būti tyliais viruso nešiotojais ir platinti virusą kitiems asmenims“.
Jei tai buvo pasakyta apie prieš tai buvusius COVID-19 variantus, tai visai logiška, kad ši informacija turėtų tikti ir Omicron variantui; variantui, žinomam dėl savo ypatingo plitimo greičio.
Vakcinų privalomumas didintų nepasitikėjimą Vyriausybe ir visuomenės susiskaldymą. Kad ir kaip norėtųsi tikėti valdžiai bei jos sprendimus palaikantiesiems, nuolatinis vertimas skiepytis situacijos nepagerins, nes po truputį jau tampa aišku, kad reikalingos ir tolesnės sustiprinančios dozės – imunitetas po kurio laiko mažta. Visą šalies situaciją gali pagerinti tik pasitikėjimo Vyriausybe didinimas, nes tik taip bus galima pasiekti aukštesnį bendradarbiavimo lygį.