Bet mūsų europinių šalių „klube“ be senų sankcijų sabotuotojų – Vokietijos, Italijos ir Austrijos – atsirado aršių naujokų – Lenkija ir Vengrija. Todėl susitarti darosi itin sunku, o kartais – net neįmanoma.
Manęs asmeniškai tokia situacija netenkina. Tad kol mūsų valdžia ir sąjungininkai ilgą laiką tūpčiojo vietoje, aš nusprendžiau, kad sankcijas įvesiu pats su savo šeima. Sprendimus priėmiau greitai ir efektyviai. Vos tik Rusija ėmė kištis į Ukrainos reikalus ir okupavo Krymą, įvedžiau kone absoliutines sankcijas šiai šaliai ir jos produktams. Neperku jų produkcijos. Klausiate, kuo tai pasireiškia? Ogi štai kaip.
Kadangi namą šildau pjuvenų granulėmis, jas pirkdamas atidžiai seku, kad jos nebūtų pagamintos Rusijoje. Gali būti lietuviškos, gali būti latviškos. Bet jokiu būdu ne rusiškos. Taip, kartais rusiškos granulės būna pigesnės, o kartais net geresnės. Tačiau tai manęs nejaudina. Mane jaudina tik produkto kilmės šalis, šis kriterijus yra pats svarbiausias. Kadangi namie vis dar prireikia statybinių medžiagų, pirkdamas įdėmiai seku, kad mediena nebūtų atvežta iš Rusijos. Pirkdamas metalo pjovimo diskelius ar kitus nedidelius įrankius, žiūriu, kad jie nebūtų pagaminti Rusijoje. Pirkdamas maisto produktus, įdėmiausiai apžiūriu alų ir sausainius. Rusiški neperkami niekada, tuos produktus lenkiu iš tolo.
Neseniai pro mano sklypą pravedė dujų trasą. Siūlė prisijungti – juk labai patogu. Bet man tai – ne rodiklis. Man rodiklis, kad dujos – rusiškos. Taigi, sprendimas aiškus: ir toliau sėkmingai kūrensiu granules.
Sakote, negalima išvengti rusiškos naftos produktų pirkimo? Taip, visiškai su jumis sutinku, kol kas to išvengti negalima. Sukandu dantis ir perku degalus degalinėse, moku naftos sudedamosios kainą maisto produktuose ir panašiai. Tačiau labai laukiu, kol mūsų naftos perdirbimo gamykla ims perdirbinėti nerusišką naftą. Ir vos tik galėsiu pasirinkti – nebeduosiu jiems nė vieno cento.
Sakote, prekybininkai mane vis tiek apgauna? Na, taip, kartais jiems tai pavyksta, jei tik nebūnu labai dėmesingas arba prekės neteisingai žymimos. Bet čia ne mano problema: apgauti galima bet ką. Tačiau vos tik sužinau tikrąją padėtį, mikliai grįžtu į doros kelią.
Šiuo metu vykstantis elektros tiekėjų keitimo procesas padėjo visiškai išvengti rusiškos ir baltarusiškos elektros. Kadangi pasirinkau žaliąją elektrą, tai dabar esu tikras, kad ne tik paremiu Lietuvos saulės ir vėjo elektrines, bet ir saugau gamtą, nenaudodamas iškastiniu kuru varomų elektrinių elektros. Sakot, tai brangiau? Na taip, brangiau. Bet man nusispjauti – priėmiau savo politinį sprendimą ir darau taip, kaip man patinka. Galiu sau leisti.
Po paskutinių fokusų ir išsišokimų pasaulinėje arenoje eilėje prie mano žiaurių sankcijų stovi kinai. Netrukus sulauks. Garbės žodis.
Tiesa, aš sankcijas lengvai įvedu ne tik valstybėms, bet netgi banditiškai besielgiančioms įmonėms. Visai neseniai sankcionavau latvių saldumynų gamintoją, kai spaudoje pasirodė informacija apie šios įmonės sąsajas su kriminaliniu pasauliu. Jau kurį laiką nesu nupirkęs nė vienos dešrelės ar mėsos gabalyčio, kuriuos pagamino lietuviška su viena odiozine politine partija susijusi mėsos įmonė. Mano vaikai įpratinti nepirkti su ta pačia partija siejamo gamintojo ledų.
Klausiate, ar daug uždirbu? Nelabai. Esu vidurinioji klasė. Bet man širdyje labai gera, kai komunistai, agresoriai, įvairaus plauko diktatoriai ir banditai iš manęs gauna kuo mažiau pinigų arba iš viso negauna. Raginu ir visus kitus adekvačius žmones taip pat pasielgti bent jau su rusų, baltarusių ir kinų produktais.
Sakote, nuo tokių sankcijų labiau kenčia „paprasti žmonės“, o ne diktatoriai? Gal. Bet man vienodai. Tai netgi, sakyčiau, gerai. Supraskite, kad tie jūsų mylimi ir ginami „paprasti žmonės“ patys ir yra labiausiai atsakingi už savo valdančiųjų politiką, karus, grobimus ir kitas piktadarystes. Ne kas kitas, o tik tie patys „paprasti žmonės“ turi susiimti vieną kartą ir ant šakių velniop išnešti mėšlą iš savo arklidžių. Taip, kaip 1990-aisiais padarėme mes, lietuviai, į istorijos kanalizaciją nuplovę sovietus ir komunistų statytinius savo šalyje.
Užtat dabar ir esame prognozuojama šalis, turinti balsą tarptautinėje bendruomenėje, priklausome galingiausiems ekonominiams ir kariniams pasaulio blokams. Štai todėl mano sankcijos ir yra nukreiptos į pačias valstybes ir jų visuomenes. Kodėl? Todėl, kad noriu savo pinigus atiduoti normaliems, prognozuojamiems ir man negrasinantiems prekių ar paslaugų tiekėjams. Prabangą virkauti dėl „paprastų žmonių“ padėties įvedant sankcijas gali sau leisti tik vyriausybės. Aš – ne. Nes tvirtai tikiu, kad bandymas įtikinti, jog sankcijos turi būti nukreipiamos prieš režimus, bet ne prieš visuomenes – tai bandymas save apgaudinėti. Neįmanoma sulaukti greitos reakcijos sankcionuojant tik valdžią. Reikia spausti visuomenę, o ta jau savo ruožtu paspaus valdžią. Istorija ne kartą tą jau įrodė.
Taigi, mano sankcijos greitos, efektyvios ir skausmingos netinkamai besielgiantiems partneriams. Jei visi Lietuvos žmonės pasektų mano pavyzdžiu, mūsų Vyriausybei atkristų galvos skausmas dėl sankcionavimo, o sankcijos tikrai turėtų žaibišką reikšmę mūsų nedraugams. Dar vienas momentas tas, kad man nereikia jokių viešųjų ryšių paramos sankcijų įvedimui. Sugalvoju – ir įvedu, nebūtina teisintis prieš spaudą ir etatinius straipsnių komentatorius. Paprasta kaip du pirštus apčiurkšt.
Tai ne kažkoks seilėjimasis, o konkretūs ir veiksmingi sprendimai!