Po šios situacijos pradėjau galvoti – kas tiems vyrams yra? Ir taip, būtent vyrams, nes nedaug žinau atvejų, kai moteris taip elgtųsi.
Kalbu ne tik apie buvusį merą, bet apie visus „gyvenu ir slapstausi“ atvejus. Tai – žema. Paskaitykite bet kurį moterų forumą ar diskusijų puslapį.
Kiek rasite aprašytų situacijų, kai apie slepiamą romaną žmona įtarinėja metus, dvejus ar net dešimtmetį, kol galiausiai sužino garantuotai? Kiek metų moteris yra durninama, verčiama tikėti, kad gal jai pačiai nuo paranojos aptemo protas?
Pasibjaurėjau skaitydama galimus įtarimus apie mero draugę, bjauru ir pagalvojus apie kitus taip besielgiančius. Gyventi santuokoje, megzti romaną ir kvailinti žmoną, meluojant, kad nieko nevyksta. Kodėl?
Manau, žmonai tokioje situacijose skaudūs yra du faktai.
Pirmasis, be abejo, pačios išdavystės. Labai sunku, kai sužinai, kad tavo žmogus turi kitą, sunku, kai griūva šeima ir reikia atsidalinti gyvenimus.
Bet antras, ne mažiau skaudus dalykas, yra buvimas kvailės vietoje. Žinojimas, kad tai vyko ne vieną kartą, o tu buvai nuolat apmeluojama. Kaip patogu yra tvirtinti: „Tu prisigalvoji, tau vaidenasi, nieko nevyksta...“ Moteris tikrai ilgainiui gali suabejoti savo sveiku protu ar įtikėti esanti paranojiška. Ir vardan ko viskas?
Vardan to, kad išlaikytum statusą? Slaptumą? Vardan to, kad pats prieš save apsimestum šventu, nes gal tada, kai žmona įtarinėjo, tu „dar nemiegojai, dar tik daug bendravai“? O ar tai – geriau? Kur yra ta riba, kai dažnas bendravimas perauga į kai ką kito?
Ir klysta tie vyrai, kurie mano, kad vaikai nieko nemato. Vaikai viską mato ir viską žino. Ir kai šitokiomis paslaptimis nuskriaudžiamos jų motinos, patikėkite, giliai viduje – jie neatleis.