Noriu netylėti, nes tokie įvykiai dažnai būna iš pradžių apverkiami, o paskui tyliai gražiai nugrimzta praeitin. Mobingas nėra naujųjų laikų išradimas – tai tikras ir baisus dalykas, kurį darbe patiria kiekvienas, jei tik pats nėra ryklys.
Dirbu kitoje srityje, su medicina neturiu nieko bendro. Bet ne paslaptis, kad visose menų srityse įtampa ir konkurencija yra labai didelė.
Tuo metu dirbau nedidelėje darbovietėje. Mažas kolektyvas ir griežti vadovai bei didžiulis krūvis – visa tai buvo puiki terpė stresui. Atsimenu, kad vadovai stengdavosi tą įtampą specialiai palaikyti. Stovėsena, kalbėjimo tonu, pašaipiomis pastabomis... Galėdavo prikibti net prie išvaizdos, pavyzdžiui, praeinant patampyti už apyrankės ir burbtelti: „Ką čia dabar užsidėjai?“
Laukdami vadovybės mažojo susitikimo ateidavom jau nuo pusės aštuonių ryto – pusvalandžiu anksčiau nei reikia. Ir „šniūrais“ varydavom į tualetą, stresas. Per susirinkimą tik stengiesi neišsiskirt, neišsišokt, nes vis tiek gali rasti, prie ko prikibti... O kartais prikibdavo ir prie to, kad neišsišoki: „Ko čia sėdi nuleidęs galvą? Ne dirbt atėjai, ilsėtis?“
Po darbo dar nešdavomės į namus daugybę užduočių, galvosūkių, kaip pasiruošti kitai dienai... Namuose tapau irzli, miegas buvo neramus. Žinau, ką reiškia bijoti ryto. Kai tik savo lovoje esi saugus, bet tai tuoj baigsis ir vėl reikės susidurti su kova dėl išlikimo.
Kartais vadovybė prie kolegų klausdavo asmeninių klausimų. Arba staigiai nuimdavo premiją – tam kartui, nes „nenusipelnei“, nors priedai buvo išrašyti iš aukščiau. Kam nors apie tai skųstis buvo beprasmiška, sulaukdavom aptakių atsakymų, kad tokius klausimus reiktų išsispręsti su vadovais, o paskui – tų pačių vadovų dar didesnio užsisėdimo už tai, kad esam kažkuo nepatenkinti.
Iš mūsų nedidelio kolektyvo išėjau pirmoji. Iškart po manęs dar viena mergina, kuri buvo tvirtesnio charakterio ir išdėjo išeidama, ką mano. Žinau, kad dar viena buvusi kolegė atsidūrė nervų ligoninėje, kiti pora turi priklausomybių.
Ar taip turėtų paveikti darbas? Ne. Bet jeigu jis visa apimantis, įtraukiantis, o atmosfera – pilna teroro, jis tai paveikia. Ir kiek nori gali kalbėti apie asmenybės pasitikėjimo savimi ugdymą – jeigu yra tokia aplinka, daugelis palūžta.
Reiškiu didžiulę užuojautą merginos šeimai, medikų bendruomenei ir visiems meno įstaigų darbuotojams, patiriantiems tokias sąlygas. Iš visos širdies tikiuosi, kad tai kada nors pasikeis.