Baisu pagalvoti, kad visa tai vyksta XXI amžiuje, visai šalia mūsų. Šiuo atveju viskas buvo labai arti: paveikė ir mūsų žmones, kurie taip pat skrido tuo lėktuvu. O labiausiai gaila tų žmonių, kurie dabar galimai kankinami, nes nėra patogūs ir naudingi nusistovėjusiam bei sužvėrėjusiam režimui.
Pasiskaičius straipsnius apie įvykį ir komentarus po jais, kelią siaubą žmonių palaikymo trūkumas, neapykanta ir abejingumas. Yra sveiku proto nesuvokiamų komentarų, dažnas parašo: „Ko kišatės, ne mūsų reikalas.“
Tikrai ne mūsų reikalas tai, kad buvo nuleistas lėktuvas su mūsų žmonėmis viduje? Tikrai ne mūsų reikalas, kad yra kankinami žmonės už tai, jog priešinasi įsisenėjusiai santvarkai? O jeigu mums taip būtų, kaip Baltarusijos gyventojams – juk norėtume, kad kažkas ištiestų pagalbos ranką. Iš kur toks pyktis ir abejingumas kitų skausmui?
Keista detalė yra tų nepalaikančių amžius. Būtent, kokio amžiaus žmonių mąstymas sugedęs. Galima galvoti, kad tik gerokai vyresni, prosovietikai, pasiilgę buvusios santvarkos, dabar palaiko Baltarusijos diktatorių. Betgi ne – ir jauni, ir feisbuko komentarus iš visai šviežiais jaunučiais veidais papuoštų profilių rašo. Kaip labai paveikiami mūsų protai, net ir gana kritiškos mūsų jaunuomenės, jeigu atsiranda siūlančių „nesikišti“?
Reikia išties būti labai kritiško mąstymo, kad atskirtum tiesą nuo propagandos. Ir, galų gale, reikia nebūti abejingiems. Tik abejingumas neleidžia augti ir klestėti geriems darbams. Tik abejingumas leidžia smurtui ir neapykantai įsitvirtinti. Juk taip patogu nieko nematyti ir negirdėti. Sunkiau kažką padaryti.
Tad siūlyčiau tiems pikto linkintiems, sakantiems, kad nereikia kištis, pateisinantiems bet kokios formos smurtą pagalvoti, o kas būtų, jeigu tektų vieną dieną apsikeisti vietomis su auka?.. Turbūt greitai atsiimtumėte bet kokias abejones. Gyvenimas nenuspėjamas, niekad nežinai, kas gali nutikti rytoj.