Po žinomos moters skandalo prabilo apie narkotikus: neįsivaizduojate, kokia tai gėda

Neseniai nuskambėjo skandalas, kai žinoma moteris pateko į policijos akiratį dėl galimai rankinėje turėtų narkotinių medžiagų. Mane šokiravo ne pats faktas, ne – kitų reakcija. Daugelis kitų žinomų žmonių ir komentatorių tuoj pradėjo ginti, siųsti palaikymo žodžius ir kalbėti, kad kabinėtis dėl mažo kiekio „lengvųjų“ narkotikų – tikra gėda.

Man tikra gėda atrodo pateisinti svaiginimąsi. Neįsivaizduojate, kokia tai gėda. Ne kartą buvo kalbų, kiek žmonių norėtų legalizuoti „žolę“, o dabar, po šio incidento, vėl pasipylė pasipiktinimai mūsų įstatymais. Kur tai matyta, tokios priemonės ir reakcijos dėl buitinių kiekių, absurdas, policija neturi ką veikti, – tokie ir panašūs pasisakymai.

Leiskite atskirti dalykus paprastai ir aiškiai. Kaip nebūna „truputį nėščia“, taip nebūna ir „truputį nelegali“. Vedęs vyras pasimylėjo su viena ar su trim – jokio skirtumo, vis tiek neištikimybė. Anūkas pavogė iš močiutės žiedą ar praeivis iš praeivio telefoną – jokio skirtumo, vis tiek vagystė. „Žolės“ vienas gramas ar puskilogramis – jokio skirtumo, vis tiek narkotikai.

Mane visada juokina pasakymas „lengvieji narkotikai“ arba „nedidelis svaiginimasis“. Terminai kaip terminai, bet priklausomybės rizikos požiūriu nėra tokio dalyko kaip „lengvas, nedidelis“. Nueikite į bet kurio Priklausomybių centro atvirų durų dienas. Išgirsite, kiek daug alkoholikų savo istoriją pradeda pasakojimu: „Iš pradžių gerdavau normaliai, kaip visi, tik savaitgaliais...“ arba kiek daug narkomanų pradėjo nuo žolės.

Pati pažįstu vieną vaikiną, kuris būdamas paauglys tiesiog su kitais parūkydavo suktinę. Vieną, kitą... Paskui pradėjo parūkyti savaitgaliais. Paskui atsirado ir „ratai“. Nepraėjo dveji metai ir jis tapo tuo, kuris trinasi aplink tamsius rajonus, ieškodamas dozės. Neįsivaizduojate, kokiais tai siaubais baigiasi.

Svaiginimasis ir psichotropinės medžiagos nėra pačių lengvai kontroliuojamas dalykas. Niekas nesitiki tapti priklausomu, kol bam – jau per vėlu. Tai kam rizikuoti?

Visi tie, kurie rėkia, kad reikia legalizuoti, kad čia „tik žolė“ ir taip toliau, pagalvokite savo vaikus. Ar suktinė yra tai, ką pasiūlytumėt savo vaikui? Net jeigu jam ir 17 metų, pavyzdžiui. Jei taip, užjaučiu jūsų vaikus. Turbūt tai tie patys tėvai, kurie penkiamečiams nuo baliaus stalo duodavo palaižyti stikliuką.

Žinoma, kad ne visi, kurie vartoja, yra priklausomi. Bet turint omenyje fantastiškus mūsų šalies priklausomybių skaičius, geriau ir nerizikuoti. Ir jeigu tam, kad pateisintų savo malonumo įgeidžius, žmonės pasiruošę rėkti „pakeiskim įstatymą“, nepamirškim į pageidavimų sąrašą pridėti daugpatystės ir lengvo kito žmogaus „paštyrinimo“. Malonumas aukščiau teisės?

Savo istorijas ir pasakojimus siųskite [e-mail]