Šiomis dienomis sunki artimo žmogaus liga privertė patirti, kokį kryžiaus kelią turi nueiti pacientas, kad jam būtų suteikta pagalba, koks požiūris į jį, ir kaip pagalba operatyviai teikiama LSMU Kauno klinikoje.
Skubios pagalbos skyriuje, atvykus su šeimos daktaro ekstra pagalbai siuntimu, šaltkrėčio krečiamai ligonei laukiamajame, kur skersvėjai dėl varstomų durų, teko kelias valandas sėdėti ant kėdutės, kol apžiūrės daktaras. Kantriai laukėm tris valandas – nei veiksmo, nei informacijos. Užeinu į gydytojo kabinetą ir bandau paklausti, kiek dar reikės laukti apžiūros?
Pasipūtęs iš svarbumo gydytojas pasipiktino, kaip drįstų jį trukdyti. Aiškinu, kad ligonė blogai jaučiasi, šaltkrėtis. Čia visi ligoniai, niekas gerai nesijaučia. Kai galėsiu tada ir apžiūrėsiu. Netrukdykit. Kabinete yra ir jaunas gydytojas rezidentas. Mokosi, kaip reikia dirbti. Gydytojas iš pašaukimo! Nuramino.
Teisinu, gal žmogus nekaltas, gal be tėvų augo. Nebuvo, kas pamokytų elementaraus elgesio taisyklių. Ir dirba ne privačioje, o valdiškoje įstaigoje, o čia chamiškumas toleruojamas. Ant durų lipdukas. Pasakyk gydytojui ačiū!
Po penkių valandų kankinančio laukimo ligonė paguldyta. Džiaugiamės centriniame korpuse esančia palata, ligonė pagaliau gali prigulti. Apsidairom, palata remonto nematė nuo gydytojo A.Vinkaus (sovietinių) laikų. Geri laikai buvo (jaunesnis buvau), dažai daug nekainavo, tepdavo negailėdami. Dabar jie atsilupinėja, krenta gabalais (žr. nuotrauką). Po lova dulkių kamuolys. Puikiausios sąlygos mikrobams, dulkių erkėms, tarakonams veistis.
Prie lovos signalizacija, bandom – neveikia. Deguonies pajungimas – neveikia. Matuojama temperatūra – termometras sugedęs, netiksliai rodo. Karščiuojanti ligonė vežama koridoriais į rentgeną – nedirba. Personalas skėsčioja rankomis. O ką mes galime padaryti? Suprantama, palata ne generalinio direktoriaus kabinetas, kasdien nevalysi, o po lova landžioti nėra reikalo. Remontai, dažai šiais laikais kainuoja pasiutusius pinigus! Iš kur juos paimsi? Yra svarbesnių problemų. Raminu ligonę, pakentėk, esi patyrusių specialistų rankose. Padės.
Žvilgsnis pro klinikos koridorių langus – naujos statybos. Nedžiugina. Nebesusitvarkoma su esama situacija, apie žmogų ir žmogiškumą negalvojama, auginamas milžinas molinėmis kojomis. Dėl smegenų kiekio reiktų daug ginčytis. Stebėtis nereiktų, nes generalinis direktorius – profesorius.
R. Jurkevičiui tapus generaliniu direktoriumi sustabdomas ligonių siuntimas į Viršužiglio reabilitacijos kliniką. Klinika įkurta profesoriaus J. Blužo, sėkmingai dirbo nuo 1993 metų. Skiriant tuometinės Invalidų reikalų tarybos prie Vyriausybės lėšas pritaikyta judėjimo negalią turintiems neurologiniams ligoniams. Įrengti pandusai, liftas, apšildytas pastatas, sutvarkyta aplinka. Suformuota patyrusi reabilitacijos specialistų komanda. Įsteigtas reabilitacijos mokslinės laboratorijos poskyris. Nukreipiami patys sunkiausi ligoniai po kardiochirurginių operacijų, neurologiniai ligoniai.
Profesorius J. Blužas prašo manęs – išsaugokime Viršužiglį, mane administracija ignoruoja. Bandau su generaliniu direktoriumi aiškintis, kodėl? Generalinis karingai nusiteikęs, jaučia savo galią. Eilinis profesorius kiša nosį ten, kur jam nereikia. Reikia pastatyti jį į vietą. Monologas. Reabilitacija vystysime Kulautuvoje. Reikia buvusios tuberkuliozinės ligoninės patalpose įrengti šiuolaikinį reabilitacijos skyrių, kad ligoniai važiuotų iš visos Europos.
Bandau oponuoti: 1946 metais statytame sename pastate, nepritaikytame neįgaliųjų poreikiams (siauri koridoriai, nepraplatintos durys, su vėžimėliu nepravažiuosi), lovų skaičius sumažėja, įrengti būtinas vandens procedūras reabilitacijai jokių galimybių, nėra patalpų maisto gamybai. Tai bandymas į seną sėdynę įstatyti naujas kojas. Kur logika? Kiek tai kainuos? Nediskutuokim, tai administracijos sprendimas. Teikite pasiūlymus.
Svarstau, kur čia šuo pakastas? Kas negerai? Kolega protina. Suvok, nesaugu universiteto valdžiai gyventi Kulautuvoje. Sergantys tuberkulioze šmirinėja, gali užkratą užnešti. Kardiologiniai ligoniai – prestižas, jiems pušynas labiau tinka, užkrato nenešioja. Valdžia į ateitį žiūri.
Supratau, kad turiu dvi galimybes: prisidėti prie griovimo to, ką su kolektyvu kūrėme dešimtmečiais, arba išeiti iš darbo. Pasirinkau pastarąją. Tiesa, prieš tai dar kreipiausi atviru laišku į universiteto senatą. Jokios reakcijos. Įsitvirtinusi valdomoji demokratija. Gražinau rektoriui pluoštą jo padėkos man raštų. Tapau universiteto administracijai nepageidaujamu asmeniu. Per daug žino ir dar šneka. Praleidžia progą patylėti. Universitetas yra mano Alma Mater, kuriame studijavau, sėmiausi žinių, turėjau iškilius mokytojus . Didžiuojuosi baigęs jį su pagyrimu ir džiaugiuosi turėjęs galimybę su juo sieti visą savo profesinę veiklą.
Užduotis, kurios vykdymui, mano nuomone, išleista kelios dešimtis milijonų eurų, realizuota. Pakeista Viršužiglio klinikos direktorė gydytoja reabilitologė. Naujas direktorius, apsukrus vaikinas, gerai suvokė, ko reikia valdžiai, greitai be skrupulų susitvarkė. Vienoje ataskaitų išdidžiai skelbiama: sėkmingai įgyvendintas Viršužiglio reabilitacijos klinikos perkėlimo į Kulautuvą projektas. Kulautuvoje sukurtos naujos darbo vietos. Nutylima, kiek visa tai kainavo, kad prarasta dvigubai daugiau darbo vietų Viršužiglyje, sužlugdyta gerai dirbanti neįgaliesiems pritaikyta reabilitacijos klinika.
Prabėgo dešimt metų, kai teko palikti klinikas. Visą tą laiką tęsiau tiek pedagoginį, tiek klinikinį darbą. Išleidau mokslo populiarinimo knygą „Žmogiškasis faktorius“ apie sveikatą ir sveikatos apsaugos sistemą, skirtą laikinai sveikiems asmenims. Džiaugiuosi susilaukęs gana palankių atsiliepimų antros laidos. Su nerimu stebiu, kaip mediciną užkariauja įvairūs šarlatanai ir sukčiai, o mes tampame vis abejingesni tam, kas manęs tiesiogiai nepaliečia. Laikomės nuostatos: „Kaip yra, taip gerai, pasakė boba, dėdui pasikorus“.
Norite išsakyti savo nuomonę ar pranešti naujieną? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt