Kalba mano gan aštri, nes aš žodžių į vatą nevynioju. Moterys, prašau, nustokite būti pastumdėlėmis ir vergėmis, kurios dėl kiekvieno vyro šnairavimo krenta į apsvarstymų, blaškymosi, kraštutinumų bedugnę.
Kai jau darosi baisu už jus, už jūsų šeimas, vaikus. Visos nesėkmes, visos problemos pasibaigtų, jei būtų nutraukti santykiai. Sakot, kad viskas nesiseka, gyvenimas slysta iš po kojų, eina pro šalį. Tuo tarpu vyrui dzin. Jis tik pyksta, kaltina nebūtais dalykais. Sekso nėra, priklausomybės, smurtas... Na, idealus scenarijus bėdų.
Bet vietoj to, kad sakytumėte, kad viskas baigta, čia per didelė kančia. Gimdote tokiems vyrams vaikus. Prasideda visiškas skystymėlio išvarvėjimas. Kyla idėjos vyrą pakeist, iliuzijos, kaip bus faina vaikučiui gimus, kaip tėvelis pasikeis, nustos gerti ir pan.
O tėvelis duoda pasiutpolkę per kitas moteris, valkatas, kitų vyrų drauges, barus ir draugus, o jūs bijot net cypt, kad dantukai neišbarškėtų...
Nebematote aplinkui tos visos degradacijos, prisirišimo, betikslės savo aukos.
Koks tai yra nusižeminimas visiškiems gyvenimo nevykėliams. Tai savų interesų ir tikslų paminimas. Nesupraskite klaidingai, jis jūsų nelaiko, kai teisinatės, kad negalite santykių nutraukti, toks vyras laiko tik jūsų suluošintą sielą, kai nežinoma, kaip kitaip gyventi, kai net despotas kuria saugumo jausmą.
Bijoma pagalbos, atsisakoma tiesos. O jei, kuri nors nusprendžia palikt tokius "aukselius". Tai nespėja net pienas užvirti, kai jo vietą pakeičia identiškas, jei ne didesnis, smurtautojas tinginys.
Bet jie gudrūs, mato, kad sužalota, sutrypta moteris. Jiems užtenka tik pačiulbėti kokį kliedesį ir jau gyvena balandėliai kartu po 2 mėnesių pažinties, kol gaidelis nepamuša vištelei akelės. Na, tada vėl is pradžių visa karuselė sukasi. Gerų vyrų ir normalių santykiu yra likę, tačiau jie su kitokio tipo moterimis, kurios nebijo nepriklausomybės, nebijo išsakyti savo nuomonės. Vyro interesų nestato aukščiau savo. Jos turi stuburą, santykiuose yra komunikacija visame kame, jos neužsikrauna minčių niekiniais galvojimais, asmeninėmis krizėmis, o eina ir kalbasi su antra puse.
Jos kalbasi visai klausimais, jos nespėlioja, kodėl vyras nedaro oralinio ar ten daro kažką kito, nes tokie klausimai bei seksualinis ir fizinis suderinamumas išsiaiškinti ir visi lūkesčiai išdiskutuoti santykių pradžioje, o ne po 10 metų gulint akmeniniu veidu ir galvojant "na, gal šį kartą".
Tas kartas niekaip ir neateina, nes nėra bendrumo, supratimo. Santykiai yra bendras darbas, tad jei dirbate jį viena be atsako, tai kam jums tai, kam užsikrauti tokią naštą?
Taip, jums tokios būsenos patinka, kai jus žemina, skriaudžia, draudžia, vadovauja, pavyduliauja be pagrindo, į kuprą užduoda.
Mieloji, jei save atpažįsti, susirink paskutinius savigarbos trupinius ir ieškok profesionalios pagalbos. Ne draugėm pasakokis, ne vaikus savo užkrauk istorijomis apie tėvelį ar dėdes, o ieškok profesionalios pagalbos.
Yra krizių centrai, moterų centrai. Bet ne, daugeliui tai nelygis. Nes juk svarbu, ką kaimynas pagalvos, ką giminės pasakys. O jei susitaikysit? Gi taip svarbu, ką pasakys kokie kolegos darbe.
Aš žinau istorijų, kai iš moterų centrų, moterys šokinėja pro langus, bėga atgal pas atmatas ir tikisi, kad šį kartą galvelę ne taip skaudžiai sutrenks. Moterys, susimildamos, pradėkite pačios sau būti prioritetu, o ne tokį smurtautoją kelkite ant pjedestalo.