Marga gerumo iniciatyvų pasiūla: kiekvienam pagal skonį ir kišenę
Tai sakote, norite būti geras? Prašome. Trūksta laiko, išmonės ar pinigų? Ne bėda. Skyrę vos kelias minutes neabejotinai rasite iniciatyvą, kuri atlieps jūsų individualius įsitikinimus ir estetinį pajautimą, bus proporcinga piniginės dydžiui bei laisvo laiko resursams. Gerumo iniciatyvų pasiūla išties marga.
Pavyzdžiui, projektas „Vaikų svajonės“, kaip ir sufleruoja pavadinimas, siūlo išpildyti sudėtingomis socialinėmis sąlygomis gyvenančių vaikų svajones. Vaikai, nuo pyplių iki paauglių, svajoja apie įvairius dalykus: muzikos instrumentus, žaislus, elektroninius prietaisus, o kartais tiesiog apie šiltus batus, kurių tėvai jiems negali nupirkti. Tapti svajonės pildytoju nesunku. Viskuo galima pasirūpinti neišėjus iš namų – internete pasirenki svajonę, ją nuperki ir įteiki, pasinaudojęs kurjerių paslaugomis. Štai ir viskas.
Dar galite pavaišinti vienišą senjorą lėkšte karštos sriubos. O su sriuba į dienos pietų kompleksą dar įeis draugiško savanorio aplankymas ir pasirūpinimas tokiais reikšmingais dalykais kaip medikamentai ar kiti senolio poreikiai. Padaryti šį gerą darbą jums mielai padės „Maltiečių ordinas“. O ir minimalus stojimo į geradarių klubą mokestis nesikandžioja – skambindamas maltiečių trumpuoju numeriu galite paaukoti 3 arba 10 eurų. Na, o jei tokios sumos atrodo per mažos dosnumui išreikšti, didesnę paramą galite pervesti į maltiečių banko sąskaitą.
Yra ir įvairių gerumo iniciatyvų, ne tik parodysiančių jūsų gerą širdį, bet ir padėsiančių pasirūpinti namų jaukumu. Štai organizacija Caritas prieš Kalėdas tradiciškai kviečia dalyvauti akcijoje „Gerumas mus vienija“ – paaukoti vargstantiesiems ir gauti dovanų Carito žvakelę, taip pat trečius metus iš eilės siūlė įsigyti Advento vainiką, tokiu būdu ne tik pripildant namus žvakių šviesos ir levandų kvapo, bet ir paaukojant stokojantiems.
Šalia tradicinių ilgus veiklos metus skaičiuojančių gerumo iniciatyvų atsirado ir naujų, įkvėptų geopolitinių ir humanitarinių aktualijų. Štai pagalbos teikimą Lietuvos-Baltarusijos pasienyje atsidūrusiems migrantams ėmė organizuoti ne tik Raudonasis Kryžius ir kitos žinomos organizacijos, bet ir šviežiai užgimusi iniciatyva – Sienos grupė. Sieniečiai savo socialinio tinklo paskyroje skelbia, kad siekia pagelbėti migrantams maistu, vaistais ir šiltais drabužiais, padėti vienas kitą atrasti išsibarsčiusiems giminaičiams bei draugams. Geros valios žmones prie savo misijos sieniečiai kviečia prisidėti aukomis.
Palaimingiau duoti nei gauti, arba „o kas man iš to?“
Taip, pasirinkimas, kaip galite kam nors padėti, išties platus. Tačiau galėtumėte visiškai teisėtai paklausti, kam gi jums tas vargas ir išlaidos? Ir kodėl reikėtų kažkam lengva ranka atiduoti per metus sunkiai uždirbtus pinigus, užuot šventėms nusipirkus naują šilkinę suknelę, garų puodą Kūčių vakarienei gaminti ar, pavyzdžiui, renovavus garažą? Arba kokia gi jums būtų nauda sumanius tapti savanoriu ir aukoti brangų laiką už „ačiū“? Pamėginau tai išsiaiškinti.
Vienas iš projekto „Vaikų svajonės“ įkūrėjų Julius Gregorauskas sako, kad svajonių pildytojų skaičius augo kasmet kartu su pačiu projektu: „Projektą atradę žmonės prie jo paprastai prisijungdavo ir kitais metais, o taip pat pakviesdavo prisijungti ir savo draugus. Žinia apie projektą taip pat greitai sklido socialiniuose tinkluose.“
Carito Žvakių dirbtuvių projektų vadovė Akvilė Bakšė žmonių norą prisidėti prie gerumo iniciatyvų aiškina tuo, kad taip žmonės ne tik padaro gerą darbą kitiems, bet ir patys pajunta bendruomeniškumo džiaugsmą: „Įsigydami Advento vainiką ar iškepdami pyragą, padovanodami kitokio maisto vargingiau gyvenantiems, žmonės jaučia, kad prisideda prie svarbaus tikslo. Tai suartina, padaro tave bendruomenės dalimi. Kai džiaugiesi namuose degančiomis tikro vaško žvakėmis ir dailiu vainiku, gali ne tik juo grožėtis, bet ir prisiminti, kad jį pagamino savanorio rankos, o tavo paaukoti pinigai bus panaudoti tam, kad į gyvenimą besikabinantis žmogus kitais metais turėtų darbo vietą.“
Akvilė pasakojo, kad retsykiais visgi atsiranda paniurėlių, skubančių pasiskųsti, kad prisidėti prie vienos ar kitos iniciatyvos yra per brangu, tačiau čia pat primena, jog be piniginių išteklių paramos iniciatyvos tiesiog negalėtų egzistuoti.
Paklausta, kodėl žmonės tampa gerumo iniciatyvų savanoriais, anksčiau Carito savanorių koordinatore ir komunikacijos specialiste dirbusi Milda Čeikienė pasakoja: „Savanoriauti norinčių žmonių yra nuolat, tik reikia juos pakviesti ir užmegzti santykį, atrasti žmogui tinkamiausią užduotį. Išskirčiau dvi pagrindines savanorių motyvacijas. Pirmoji – noras tarnauti kitam. Šie savanoriai yra nuosaikūs, dažnai – tikintys žmonės, norintys dalintis ir net apie tai nesusimąstantys. Skirti dalį savo laiko ir pastangų pagalbai kitiems jiems yra visiškai natūralus dalykas, kaip kvėpavimas. Jie tai daro lengvai ir paprastai, nepasiduodami dramatiškoms emocijoms. Na, tokie gyvenimo būdo savanoriai.
Kita grupė – žmonės, kuriuos savanoriauti paskatina stiprūs neigiami asmeniniai išgyvenimai, kaip kad skyrybos, tėvų mirtis ar „tuščio lizdo“ sindromas. Tokie žmonės išgyvena tuštumą, netektį, kaltę ar beprasmybę ir stengiasi išeiti iš šios būsenos. O gijimo metodu pasirenka savanorystę. Taip jie gali nukreipti dėmesį nuo savo patiriamų sunkumų į išorę. Kažkas panašaus į psichologų taikomą metodą, kai patyrusiam netektį žmogui siūloma įsigyti šuniuką ar kačiuką, kuriuo galėtumei rūpintis. Ši grupė dažniau tampa trumpalaikiais savanoriais. O kartais savanorystė pasibaigia vos vienu pokalbiu, kai potencialus savanoris iškalba savo skaudulius ir daugiau nebepasirodo.“
Pasak Mildos, prie gerumo akcijų noriai prisideda ir įmonės. Joms dažnai rūpi suburti savo kolektyvą arba pagerinti įmonės įvaizdį ir parodyti visuomenei savo gerus darbus. Jų indėlis labai svarbus ir džiuginantis, tik tokie geradariai dažnai turi labai konkrečių pageidavimų, kada, kaip ilgai ir kiek žmonių ateis pagelbėti. Įmonės prie gerų darbų prisidėti dažniausiai nori būtent prieš Kalėdas ir būtinai savo teikiamą pagalbą užfiksuoti nuotraukose.
Būdai patraukti geradarius: nuo technologijų iki žinomų veidų
Ko gero, dažno verslo atstovai, paklausti, ko reikia sėkmingai veiklai, įvardintų tokius ingredientus kaip išpuoselėta reputacija, paveiki komunikacija, plačiai atpažįstamas prekės ženklas. Sėkmingos kompanijos šiais laikais sunkiai išsiverčia ir be žinomų veidų pagalbos. Ir, aišku, negalima pamiršti auksinės verslo taisyklės, kad „klientas-visada teisus“. Panašu, jog analogiški principai gali būti pritaikyti ir gerumo fabrikuose.
Štai Caritas jau prieš kelis metus užtikrino galimybę aukotojams ne tik įmesti kupiūrą ar monetą į Carito aukų dėžutę, bet ir paaukoti, naudojantis banko kortele. Ši inovacija buvo tiesiog būtina, kadangi žmonės dažnai tiesiog nebesinešioja grynųjų. Ne mažiau svarbus geradarių patogumas yra ir organizacijos žinomumas. Anot Mildos Čeikienės, dvidešimt penkerių ar jaunesni žmonės dažnai neatpažįsta Carito ženklo ir nežino, ką jis simbolizuoja. Taigi, kviečiant jaunuolius prisijungti prie gerumo iniciatyvų, pirmiausia dažnai tenka papasakoti apie pačią organizaciją, jos veiklą ir tikslus.
Akvilė Bakšė pasakoja, kad savo veikloje Carito Žvakių dirbtuvės atsižvelgia ir į klientų pageidavimus. Pavyzdžiui, adventinius vainikus užsisakantys ir aukojantys žmonės pageidavo, kad vainikų gamybai būtų naudojamos tik visiškai natūralios vaško žvakės, ir šiemet toks klientų pageidavimas buvo išpildytas.
Garsinti gerumo iniciatyvas padeda ir žinomi veidai. Štai, neseniai per televiziją transliuotame maltiečių paramos koncerte ne tik pasirodė tuntas lietuviškos scenos žvaigždžių, bet ir dosniai aukoti skatino pirmoji šalies ponia ir buvęs prezidentas Valdas Adamkus, o labdaros tikslams skirtą prabangią Carito žvakę sukūrė garsiausiu Lietuvos dekoratoriumi ir floristu vadinamas Mantas Petruškevičius.
Julius Gregorauskas pripažįsta svarbų garsių žmonių indėlį į paramos iniciatyvų sėkmę. Jis pasakoja: „Per visus projekto „Vaikų svajonės“ gyvavimo metus išties nemažai žymių žmonių yra pildę svajones bei padėję projektui tai viešindami, kas visada duoda milžinišką impulsą pasirenkamų svajonių skaičiams. Tarp tokių žmonių buvo buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, Beata Nicholson, Svaras, Andrius Mamontovas ir daugybė kitų.“
Mobilizacija pandemijos akivaizdoje
Pastaraisiais metais pandemija, karantinas ir įvairūs ribojimai kišo koją įvairioms veikloms. Kai kurios iš jų turėjo įgyti naujas formas bei veikimo būdus, kitos, deja, neišliko. Tačiau pandemija neįveikė gerumo iniciatyvų.
Julius Gregorauskas sako, kad kadangi nuo pat pirmosios gyvavimo dienos projektas „Vaikų svajonės“ buvo vykdomas nuotoliniu būdu, pandemija ir įvairūs ribojimai visiškai nepaveikė galimybės jį tęsti. Toks projekto įgyvendinimo būdas taip pat leidžia projekte dalyvauti užsienyje gyvenantiems geradariams.
Kitiems, panašu, pavyko sėkmingai prisitaikyti. Pavyzdžiui, kasmetinė Carito akcija „Gerumas mus vienija“, kurios metu vargstantiesiems paaukoję žmonės yra apdovanojami Carito žvakelėmis, šiemet kaip alternatyvą „gyvam“ aukojimui pasiūlė galimybę aukoti nuotoliniu būdu bei uždegti virtualią žvakelę žemėlapyje pagal savo gyvenamąją vietą. Aukotojai taip pat gali pasirinkti, kokiai Carito globojamai žmonių grupei skiria savo auką.
Carite kilus pirmajai pandemijos bangai dirbusi Milda sako pastebėjusi, kad pandemija ne tik nesustabdė gerumo iniciatyvų, bet atvirkščiai – paskatino žmones mobilizuotis. Milda pasidalino tokiais prisiminimais: „Prasidėjus pirmajam karantinui, niekas dar nežinojo, kas mūsų laukia, visi nuolat plovėme rankas ir nesinaudojome viešuoju transportu. Žodžiu, buvo daug baimės. Tuomet kilo iššūkis, kaip pamaitinti benamius ir kitus vargstančius žmones, kuriems tapo sudėtinga atvykti į įprastą valgyklą, kur anksčiau gaudavo šilto maisto. Stebėjau, kaip per mažiau nei dvi savaites susibūrė gal keturiasdešimties žmonių grupė, kuri ėmėsi išvežioti žmonėms maistą. Jie tam naudojo savo automobilius.
Savanoriai nepabijojo ir tokių iššūkių kaip kad važinėjimas šunkeliais, ieškant maisto laukiančio žmogaus gyvenamosios vietos pagal orientyrą „garažiukas ant kalnelio prie berželio“. Manau, taip susiburti žmones paskatino tai, jog jie patys daug ko neteko. Darbo, pajamų šaltinio, saugumo jausmo. Tai paskatino padėti kitiems, nes tapo labai aišku, kad visiems mums gali bet kada prireikti pagalbos. O matymas, kokia gili gali būti duobė, iš dalies ir ramina, nes supranti, kad tavo paties situacija dar visai pakenčiama.“
Gerų darbų apyvartos ir reitingai
Pasiklausius mano pašnekovų ir patyrinėjus viešąją erdvę atrodo, kad gerumo iniciatyvoms Lietuvoje sekasi visai neprastai. Tačiau, kaip dainavo amerikiečių reperis Jay-Z, moterys meluoja, vyrai meluoja, skaičiai nemeluoja. Tad ką pasakoja gerumo iniciatyvų statistika?
Per šventinį dvi valandas trukusį maltiečių paramos koncertą melomanai-altruistai paaukojo daugiau nei 265 tūkstančius eurų. Ir su paskutiniu koncerto akordu paramos rinkimas nesibaigė. Savo svetainėje maltiečiai skelbia, kad šiuo metu jau surinkta virš 300 tūkstančių eurų – kiek daugiau nei du trečdaliai išsikelto tikslo. Kas per tikslas, klausiate? Ogi pagelbėti 2800 globojamų senolių. Pagalba vienam iš jų per metus atsieina apie 160 eurų. Taigi, surinkta parama jau dabar leidžia padėti 1918 globotinių. Iki Kalėdų dar yra šiek tiek laiko, tad tikėkimės, kad skaičiai dar išaugs.
Džiuginanti ir išpildytų vaikiškų svajonių statistika. Per 11 metų jų išpildyta daugiau nei 100 tūkstančių, įskaitant ir visas projekto šiais metais surinktas ir paskelbtas svajones. Atrodo, kad Kalėdos šiemet visus svajotojus aplankys laiku. Tačiau nepamirškite, kad svajojama bus ir kitais metais.
Paramos projektų populiarumą Lietuvoje patvirtina ir Valstybinės mokesčių inspekcijos skelbiama oficialioji statistika. Remiantis ja, paramos gavėju-čempionu, kuriam praėjusiais metais šalies gyventojai skyrė daugiausiai savo gyventojų pajamų mokesčio, tapo paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“. Sidabras paramos gavimo rungtyje atiteko Rimanto Kaukėno paramos grupei. Šie fondai aplenkė didžiausias politines partijas, populiarias satyros talentu pasižyminčias televizijas ir stipriausius šalies krepšinio klubus.
Na, o kaip dėl pasaulinių reitingų? Remiantis organizacijos „Charities Aid Foundation“ kasmet sudaromu valstybių aukojimo indeksu, Lietuva tarp 114 vertintų valstybių šiemet atsidūrė bendro reitingo 99 vietoje. Tiesa, pagal savanoriavimui skiriamą laiką esame 65 pozicijoje. Bendrame reitinge taip pat lenkiame Prancūziją, Ispaniją, Portugaliją, Italiją, Graikiją, Belgiją, Japoniją ir Latviją. Lipame ant kulnų Kazachstanui ir Šveicarijai. Norėdami palypėti ten, kur įrašytos Estija ar Vokietija, turėtume pakilti penkiolika ar keturiolika pozicijų. Nuo Izraelio atsiliekame septyniomis. Žodžiu, dar yra kur stengtis. Ir gal išties visai verta apie tai pamąstyti? Vis nepavyksta užkariauti „Eurovizijos“. Praėję metai taip pat nebuvo patys geriausi krepšiniui. Tai gal pabandyti daugiau dalintis ir pažiūrėti, ar tai nebus tikrasis nacionalinis talentas?