Mat aš, kaip betarpiškas socialinio veiksmo dalyvis, regiu realią vaikų teisių apsaugos padėtį Lietuvoje ir ją aš visuomet pasąmoningai apibūdinu geologiniu terminu sedimentacija, kuris iš esmės paaiškina, kodėl ten, kur turi būti vanduo, jau susiformavo ir akmuo, ir, spėju, kad toji kietoji uoliena jau susiformavo ne tiktai daugelio VTAS darbuotojų mintyse, bet ir širdyse.
Ir ši metafora, man regis, ypač aktuali praeitos savaitės Socialinės apsaugos ir darbo ministrės asmeninių peripetijų šešėlyje, nes pasitarnavo tarsi širma vienai ir tai pačiai ministerijai pavaldžiai institucijai ir jos vadovei, kadangi išaiškėjusio ministrės Navickienės „Ikaro“ skrydžio į Dubajų fone nepelnytai žemai nutūpė kita žmogiškai jautri aktualija. O pastaroji buvo apie pereitą savaitę dviejų nepilnamečių gerokai per anksti ir neprasmingai nutrūkusią būtį, nes kai vieni samprotavo, o kiti jau spekuliavo apie nuo socialinių reikalų scenos nusikeberiojančią ministrę, tai niekas sau per daug ir nekvaršino galvos, kas ten nutiko su tais dviem vaikais.
O Valstybinės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos vadovė, ponia Ilma Skuodienė, kuri lyg ir privalėjo apie tai kažką tai bent jau išlementi, tai irgi atrodė tarsi į burną prisėmusi vandens, ir matyt, jog vadovavosi tuo principu, kad jei neklausia, tai ir nesakysiu, juoba kad jai tai ir buvo neparanku?
O juk būtų iš tiesų buvę aktualu išgirsti, kodėl tai savalaikiai nebuvo užkardyta? Kokios priežastys tai lėmė ir kaip būtų galima maksimaliai minimalizuoti tokių tragedijų net prielaidas ateityje? Be to, šiame kontekste bevelėčiau priminti ir tą veiksnį, jog ponios Skuodienės vadovaujama tarnyba ir įgavo esamą vaidmenį ne šiaip sau, o po mažojo Matuko tragedijos Kėdainiuose.
O apie ką dabar byloja pastarųjų metų charakteringai besikartojančios vaikų tragedijos Lietuvoje? Ar tik ne apie tai, jog atėjo jau pats metas kapitaliai revizuoti ne tiktai pačios ponios Skuodienės veiklą, bet ir jos vadovaujamos tarnybos apskritai? Nes dabar susidaro tokia regimybė, jog šeimų gyvenimuose belieka tarsi viešajame transporte pakabinti taisykles ir viltis tik geriausio? Gal dar galima pasimėtyti ir „radijo turgelio“ lygmens žodiniais visrakčiais, kaip antai, mes nebuvome informuoti, nelaimių gali nutikti ir panašiai.
Taip, tenka pripažinti, jog jie tinka, bet ar sprendžia ką nors? Mat VTAS vadovė nuolat ir iškilmingai trimituoja, kad gaunamų pranešimų apie vaiko teisių pažeidimus, kaip ir pačių vaikų paėmimų, nuolat gausėja, o tuo tarpu Vaiko teisių kontrolierės, ponios E. Žiobienės, neseniai pristatyta ataskaita kaltai dėsto, jog čia, matyt, skirtingai nei mano Skuodienė, esmė slypi ne veiksmų kiekybėje, o jų kokybėje? Nes E. Žiobienės ataskaitoje aiškiai įvardinta, jog tų paėmimų statistiškai išties daugėja, bet antra vertus pažymima ir tai, jog ir su tuo susijusių pažeidimų ir nekompetencijos apraiškų taipogi. Nors, antra vertus, kaip byloja mūsų tautosaka, tai tyla – gera byla.
Norite išsakyti savo nuomonę ar pranešti naujieną? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt