Pirmiausiai, tai aš gal raštu pradėdamas tapyt savas mintis dar pažymėsiu, jog šiame tekste aš geidauju nusižengti vienam iš žilos senovės kilusiam kinų posakiui, kuris byloja, jog neprasminga gyvatę atvaizduoti su kojomis. Ir visgi, aš, nors ir niekuomet nedirbęs vairuotoju, bet kaip kitados išsilaikęs ir dar tebedisponuojantis profesionalo teisėmis, trivialiai pamėginsiu aprėpt tokį dalyką, kaip vairuotojų kultūra arba jau labiau „subkultūra“ Vilniaus mieste.
Pastaruoju metu mane tie žvarbūs likimo vėjai iš Palangos įpūtė į tas sostinės gatves. Ir man, ne kaip tam tikrajam Vilniaus čiabuviui, esti didžiausias slėpinys, kodėl „kelių kiaules“, kurios sau linkusios užsiropšti ant bet kurios „gatvės altoriaus“, taip linkę garbinti ir praleidinėti ir tuo pačiu skatinti dar didesnį chaosą mieste tie tvarkingieji vairo broliai?
Be to, šioje vietoje patikslindamas aš dar akcentuosiu, jog karste aš mačiau tokius Vilniaus sėkmės džentelmenus, kurie siekia būti lygesni už lygius ir sąmoningai gretima juosta apvažiuoja bendrą automobilių srautą, ir kai jiems kelio juosta jau tiesiog baiginėjasi, arba draudžia jiems važiuoti toliau, tai pastarieji tiesiog įsijungia sau posūkio signalą ir, tikėtina, manydami, jog tai prilygsta specialiųjų tarnybų garso bei šviesos signalams, įžūliai rikiuojasi per kitų automobilių šonus, ir taip ne tiktai masiškai formuoja avarines situacijas, bet dar ir tas pačias transporto spūstis, kurios priverčia tvarkingai važiuojančius vairuotojus ir ilgai laukiančius savos eilės pravažiuoti dar ilgiau palaukti. Nors gal čia kaltas ir kai kurių vairuotojų toks mąstymo kalambūras, pereinantis į poliarizaciją, kai vieniems patinka jaustis ponais ir nelaukti bendrame sraute, o jau antriems besąlygiškai praleidinėti ir jaustis tarsi tų ponų dvaro „kumečiais vyžuotais“?
Bet tai tik viena medalio pusė, o kur dar kita? Tie parkavimosi ypatumai Vilniaus Senamiesčio rajone, kur, anot kai kurių ypatų, irgi įsivyravo savotiški džiunglių įstatymai? Mat kai pereitą kartą aš parsigavau namo, kurie esti praktiškai ant Sodų ir Pylimo gatvės sankirtos, tai galvoje ėmė suktis tik vienos žinomos dainos priedainis, ar čia juoktis, ar čia verkti? Nes įvažiavimas į namo kiemą, kur gyvenu aš ir kiti vietiniai gyventojai bei esti įsikūrusios kelios privačios bendrovės, buvo užstatytas su kažkokiu tai ne pirmos jaunystės mikroautobusu. Ir ne tik tai, jog įvažiavimas į kiemą buvo užgriozdintas, bet dar ir paraleliai besidriekiantis šaligatvis buvo užblokuotas, ir tai nutiko ne kažkokiame tai Dievo ir žmonių primirštame užkampyje, bet vienoje iš gyvybingiausių Vilniaus Senamiesčio gatvių. To pasekoje nei mamos su vežimėliais niekaip negalėjo prasibrauti tuo šaligatviu, o apie neįgaliuosius su jų mobiliu transportu tai jau net neužsimenu visai.
Tad kokia duotojoje situacijoje man alternatyva buvo palikusi? Pačiam sudarant avarinę situaciją tiesiog stovėti ir laukti? Ar spėlioti sau automobilyje gėlės žiedlapius skabant – ateis, neateis? Mat vairuotojas, taip nudrėbęs tą savo transporto priemonę, net nesiteikė palikti ir savojo telefono numerio kažkur tai ten, už lango. Tad aš, smalsios minties vedinas, dar ir užėjau ir į gretimais besibazuojančią parduotuvę, pasiteirauti, ar tas griozdas, kuris blokuoja šaligatvį ir kiemą, kažko bendro neturi su ja?
Bet ten aš sužinojau, jog ir tos parduotuvės savininką jo parduotuvės blokada biesina, nes kažkas tai, anot jo, taip tą mikroautobusą atvairavo ir apytikriai prieš 20 minučių atsainiai palikęs nupėdino savais keliais. Tad kadangi visos civilizuotos alternatyvos jau buvo išsemtos išspręsti šią situaciją geranoriškumo dvasioje, telefonu aš susisiekiau su policijos pareigūnais, kurie bemat nustatė tą „transporto priemonės statymo minties galiūną“ ir iš pastarojo pareikalavo, jog jis nedelsiant patrauktų tą dirbtinę kliūtį.
Reziume, atlingavo toks kažkoks tai dėčkus ir dar su savo palaikymo visa tokia ta šobla obla, ir bravūriškai net nemirksėdamas išpoškino, jog jo transporto priemonė, nors ir blokuoja judrioje gatvėje šaligatvį bei įvažiavimą į gyvybingą kiemą, bet tai daro su įjungtu automobilio avariniu signalu, ir čia pat, tarsi siekdamas momentinės indulgencijos, dar ir pasiūlė tą vos ne su juo pačiu vienmetį mikroautobusą nuvairuoti kažkur tai kitur, ir pabaigai dar lyg tarp kitko paminėjo, jog jis ir baudai nesibodėdamas tų piniginių atseikės.
Tad gal, sakau, tas kalimas prie viešos gėdos sienos ir esti toji išties veiksminga poveikio priemonė tokiems veikėjams pažaboti?
Ačiū, kad dalijatės savo istorijomis! Norite pranešti naujieną ar išsakyti nuomonę? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt