Šiandien yra laikas, kai privalome padėti Ukrainai ir visoms jos tautoms. Ne todėl, kad mes sekantys. Ne todėl, kad jie kovoja ir už mūsų laisvę. Ne todėl, kad nekenčiame Putino ir jo pakalikų, o todėl, kad mylime laisvę ir mylime kaimynus.
Nesakau, kad reikia užgniaužti pyktį. Pyktis yra energija skatinanti veikti ir karo metu ji reikalinga. Sakau, reikia nepamiršti meilės. Nepamiršti išlikti žmonėmis. Netapti orkais. Netapti tuo prieš ką kovojame.
Daug lengviau pasakyti, nei padaryti. Bejėgystė ir nesaugumas yra baisūs jausmai, skatinantys visais būdais jų atsikratyti. Daug sunkiau yra atsigręžti į save, į baimę, į pyktį ir pažiūrėti, kas yra už šių jausmų.
Paklausyti širdies ir išgirsti, ką tau reiškia būti žmogumi. Tai nėra lengva, nėra malonu. Tai negarantuoja, kad tau pasiseks, kad laimėsi, kad nepatirsi skausmo. Kad nežūsi. Tai negarantuoja nieko, tik tai, kad išliksi žmogumi. Žmogumi kuris kovoja už, o ne prieš. Už laisvę. Už Ukrainą. Už Lietuvą. Už geresnį pasaulį.
Su kiekviena putinoidinės agresijos diena Lietuvoje daugėja pykčio ir jei nebūsime atsargūs, tas pyktis peraugs į neapykantą. O neapykanta retai veda į kažką gero. Ten kur neapykanta, lieka labai mažai vietos meilei. Meilei, kurios šiuo metu labai reikia.
Jau dabar plinta skatinimai taikyti baudžiamąjį kodeksą vatnikams. BK už tai, kad esi apnuodytas propagandos? Už tai, kad palaikai xujlo? Kur tai veda, paklauskite savęs? Sustokite, pakvėpuokite ir susimąstykite. Kur tai veda?..
Lietuvoje nėra paskelbta karo padėtis ir vis dar galioja taikos įstatymai. Mes esame Europa. Mes esame Vakarų civilizacijos dalis. Mes esame už demokratiją, už laisvę, už žmogaus teises.
Ukrainoje kasdien miršta šimtai, kad galėtų gyventi žmogaus teisėmis besivadovaujančioje šalyje. Jauskime pykti, bet išlikime žmonėmis.