Panašią mintį girdėjau iš vieno islamą išpažįstančio žmogaus, teigusio, jog žmogus gali elgtis laisvai, bet tik tam tikrose (Dievo nubrėžtose) ribose; žmogus negali būti visiškai laisvas. Nežinau, ką reiškia visiškai ar nevisiškai, tačiau viduje jutau, jog su ta mintimi nesutinku. Arba man tos ribos yra labai plačios: svarbiausia – nepakenkti ir nenuskriausti kitų, o visa kita – paties žmogaus valia, net jei kartais žmogus nusiskriaudžia save (nes kiekvienam savos pamokos, savos „mėsmalės“).
Tačiau net savuose pasirinkimuose žmogus lyg ir turėtų neišsišokti bei būti savo vietoj. Nori nusidažyti plaukus? Puiku; saviraiška. Žaliai? Nejuokauk, būk savo vietoje. Nori įsiverti auskarus? Į ausis – OK. Į antakį? Būk savo vietoje. Visi patiria krizę, jiems sunku, o tau – viskas gerai? Tavo finansai nenukentėjo nuo pandemijos? Nesigirk, neerzink žmonių – būk savo vietoje, nevaizduok. Nori pasidaryti plastinę operaciją? Tik jeigu labai reikia arba jei didelis defektas; antraip – būk savo vietoje. Turi nepopuliarią nuomonę? Bent jau nesakyk – būk savo vietoje. Vyresnio amžiaus moteris nori apsirengti atviresne suknele? Išsišokėlė! Tegul būna savo vietoj! Kuomet visi sėdi uždaryti savo šalyse, kažkas sugeba atostogauti vienoje iš trijų pasaulio šalių, kurioje nėra karantino? Tai bent išsišoko! Visai nebūna savo vietoje! Ir net drįso paskelbti apie tai savo Instagrame.
Gal kas man pasakys, kur yra toji mistinė „savo vieta“?
Savo vietoje nesantys žmonės erzina. Jie bado akis. Jie išsišoka. Jie parodo, kad gali būti kitaip. Išeidami iš savo komforto zonos jie liudija, kaip nesmagu ir nesaugu gali būti iš jos išeiti. O gal vis tiek verta? Imkime pavyzdžiu Madonną. Kas bent probėgšmais stebi jos dešimtmečius trunkančią kūrybą bei visą gyvenimą, žino, jog ši atlikėja tikrai nėra „savo vietoje“: nei savo kūryba, nei apsirengimu, nei koncertų šou, nei savo partneriais ar seksualiniu gyvenimu. Ji ir niekada nenorėjo it šuniukas būti savo vietoje. Ji tai atvirai deklaruoja. Ji tuo didžiuojasi. Ir dėl to ji jau patekusi į pasaulio kultūros, muzikos, mados ir kitokią istoriją. Net jeigu daugiau nieko nebesukurtų.
Be abejo, negali visi būti Madonnos, ir jokiu būdu nereikia visiems stengtis būti Madonnomis. Kiekvienam savas išsišokimas: kam prabangiau valgyti, jei tik to norima ir galima sau leisti; kam užsivilkti tokios spalvos drabužį, kokios žmogus įprastai nenešioja; kam pabūti vakarėlio siela, nors įprasta būti savo vietoje ir nebūti zavadyla, kam pašokti, nors paprastai žmogus nešoka (nes „mūsų giminėj niekas nešoka“), kam išdrįsti imtis verslo, nors visi giminaičiai yra ir visąlaik buvo „paprasti“ žmonės; kam iškeliauti į Šiaurės Korėją, Saudo Arabiją ar Mongoliją, nors yra „normalių“ šalių.
Mes išsišokame pačiais įvairiausiais būdais, kartais tokiais, jog mes net nepastebime, kad prieš kažką išsišokome. Dažnai mums to nepasakoma, bet galime sužinoti per aplinkui arba jausti tai kybant ore. Jeigu tik mums prieš kažką pasidaro nepatogu, vadinasi, išsišokome. Tai gali būti parodyta sumišimu, veido išraiška, nuostaba, kartais atvirais žodžiais. Ir tada po nepatogumo ateina kaltė. Lyg savo išsišokimu kitą labai užgavome, įžeidėme, pažeidėme jo ar jos ribas. Tačiau jei ne akivaizdi kito reakcija, mes išsišokę jaustumės gerai, nes mums atėjo toks autentiškas impulsas. Svarbu, kaip minėta, nepažeisti kitų žmonių gerovės ir neužgauti jų. Na, kai kuriuos „užgauna“ plaukų spalva arba kėlimasis 12 valandą dienos...
Todėl man labai patinka užrašas IŠSIŠOK Gedimino prospekte. Retai kas išsišoka dėl išsišokimo. Ar aš pats dažnai išsišoku? Kaip „geras berniukas“ neretai būnu „savo vietoje“, tačiau paskutiniu metu imu išsišokti dažniau – ten, kur man svarbu. Ir toji savo vieta kažkokia ankšta darosi. Norisi pakilti ir iš jos išeiti – iš pradžių rečiau, o paskui ir dažniau. Net šio straipsnio rašymas man yra tam tikras išsišokimas. Ir, be abejonės, čia aš esu išėjęs iš savo vietos – ji kol kas šąla be manęs. Tikrai į ją sugrįšiu. Bet ji man nebebus kalėjimas, o namai, į kuriuos norisi grįžti. Man padeda draugai bei visi geri žmonės, su kuriais jaučiuosi saugus palikti „savo vietą“ ir vis labiau plėsti jos ribas.
Neapleiskime „savo vietų“, nors ir ne visada žinome kokios jos, kur jos ir kodėl būtent tokios. Nevenkime ir išsišokti, jei tik vidus mums sako, jog tai į gera ir mums naudinga. Kai aš išeinu iš savo vietos, iškart tampu pats sau įdomesnis. Jaučiu, jūs taip pat...