Paskutiniai mokslo metai, artėja sprendimo priėmimo metas – grįžti ir dirbti Lietuvoje (pagal specialybę darbą rasčiau tikrai, bet ne tai svarbiausia) ar likti čia ir bandyti įsitvirtinti darbo rinkoje. Atsižvelgiant į Brexit ir gerokai didesnę konkurenciją mano specialybės srityje, tas nebus taip paprasta, bet ir atlyginimas britiškas.
Tada atsiverčiu nesvarbu kurį Lietuvos portalą ir paskaitau kuom gi gyvena Tėvynė. O! Praėjusią savaitę kažkokie valdininkai nusprendė uždrausti kepyklėlę „Daktaras Desertas“. Nes... kažkas gali juos supainioti su gydymo įstaiga. Prisimenu „Sviesto sviestuoto“, dar kelias kitas panašias istorijas.
Logika sako, kad galimi du variantai:
a) gyvūnų integracija Lietuvoje tiek pažengusi, kad į valstybinę tarnybą priimami kačiukai (ne, tikrai nenoriu niekaip pažeminti kačių), kurie mėgsta dėmesį ir nuolat pridergia, kad jo susilauktų.
b) VMVT dirba žmonės, kurie priima sprendimus pavartoję per daug „Johnnie Walker“. Tiesiog statistinis lietuvis „Vaikščiojantį Džoną“ vartoja kaip maisto papildą kai tenka daug vaikščioti (juk pavadinimas tai sufleruoja, ar ne?). O norint apeiti kiekvieną kepyklėlę eiti tenka nemažai. Manau šilčiau.
Ir čia ne tik apie pavadinimus ir bukai tiesioginį jų interpretavimą, kai už užmokesčių mokėtojų (tų pačių įmonių) pinigus išlaikomi valdininkai nusprendžia parodyti savo... valdžią? bukumą? nesulaukia kyšio ir kabinasi prie bet ko? Jūsų variantas?
Nežinau, bet ne vieno sprendimo alogiškumas daugiau nei stebina. Ne tik alogiškumas, bet ir negebėjimas matyti platesnio konteksto.
Toks įspūdis kad tikrai sprendimus priima žmones, kuriuos pasiuntė nusipirkti „Apple“, nerado jo daržovių skyriuje, tai nusprendė pasitenkinti „Windows“ ir sėdi prie lango, žiūri per jį ir galvoja, kad pasaulis baigiasi ties tuo beržynėliu, kuris matosi. Taip, bajeris medinis, bet būtent dėl to ir tinka apibūdinti tai, kas vyksta Lietuvoje.
Mes plėšome alkoholio reklamas iš žurnalų puslapių, kad vaikai nematytų alkoholio reklamų, kai tie vaikai seniai nebeskaito žurnalų ir žiūri per „TikTok“ tikrai šiurpesnius dalykus. Mes 18-mečiams leidžiame balsuoti, imti kreditus, tuoktis, gimdyti, šaukiame į kariuomenę, bet uždraudžiame pirkti alkoholį , nes per durni dar (GB su tėvų priežiūra vartoti galima nuo 16, pirkti nuo 18). Ir keliame skandalus, kai norima šį draudimą atšaukti.
Mes linguojame galva, bet per daug nesistebime, kai stovykloje pagimdo 12-metė, kuri net nesuprato, kad yra nėščia, nes nepilnametės mamos kaip ir norma, bet einame mitinguoti ir plėšyti vadovėlių, kai bandoma mokyklose kalbėti apie lytinį švietimą.
Maža pavyzdžių? Mano tėvukas – prisiekęs rūkalius. Nemanau, kad kas nors privers jį atsikratyti šio įpročio. Kadangi pradėjo kosėti, Lietuvoje šį rudenį nupirkau jam kaitinamojo tabako įtaisą. Rūkys, bet bent jau be tiek dervų ir kitų medžiagų. Tėvukas atsisakė dovanos, nes skaitė, kad „tos elektroninės“ dar baisesnės. Pabandžiau rasti jam informacijos apie tai, kas yra kaitinamasis tabakas. Reikėjo lietuviškai, nes angliškai jis nekalba, o rusiškai aš.
Ir ką jūs manote? Ir apie tai informacijos nebėra. Prekybos centro pardavėjai jos neteikia, siunčia ieškoti pardavėjo puslapyje. O ten – nieko nėra. Čia dar vienas kačiukas ant „delete“ mygtuko užsnūdo? Pirkti galima, o sužinoti ką perki – ne. Nes kažkas taip nusprendė. Kodėl? Todėl! Kam taip geriau? Ėėėėėė....
Žodžiu turiu labai didelį klausimą: kas čia vyksta? Purkštaujančių daug, o sprendimų nėra. Tai gal laikas juos priimti? Nuo kvailų VLKK sprendimų iki VMVT išminčių. Nebereikės nei puslapių plėšyti, nei informacijos iš jų trinti.
Legalizuokime cenzūrą, kad būtų aišku – kas galima, o kas ne.
Nes dabar, atsidariusi įstatymą skaitau: „3.1. Lietuvos Respublikoje laiduojama Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtinta informacijos laisvė.” (Visuomenės informavimo įstatymas)