Sūnus pasakojo, kad grupelė vaikų iš tos pačios klasės po pamokų kartu ėjo link namų, kai pastebėjo šalikelėje slampinėjantį, greičiausiai, benamį šunį. Sakė, kad tas šuo ten būdavo matomas dažnai. Vaikai nusprendė „pasilinksminti“.
Pasigavę šunį su lipnia juosta jį surišo, išbadė akis, ėmė žiebtuvėliu deginti jam snukelį. Sunku ir nenoriu net rašyti, ką jie dar tam vargšui padarėliui darė, bet, anot sūnaus, po gero pusvalandžio gyvūnėlis mirė.
Vienas iš kartu buvusių vaikų norėjo visą egzekuciją nufilmuoti „TikTokui“, bet tas, kuris paskatino šį veiksmą, esą neleido, kad netyčia nepamatytų tėvai ar mokytojai.
Mano sūnus sako prašęs, kad bendraklasiai taip nedarytų, kad liautųsi, tačiau jam tik liepta užsičiaupti. Grįžo visas apsiverkęs ir sukrėstas, negalėdamas suprasti, kodėl skriaudžiamas nekaltas gyvūnas.
Mes patys namie auginame šunį ir katę, ir visada mokėme vaikus, kad tai yra mažieji mūsų draugai, ir kad gyvūnus reikia mylėti ir saugoti. Todėl tai, ką padarė klasės draugai, jam buvo nesuvokiama ir man pačiai skauda už sūnų, kad jam teko tai pamatyti.
Negaliu suvokti, iš kur vaikuose tiek žiaurumo. Išklausiusi sūnaus pasakojimo sunkiai galėjau užmigti, vaizdai, nors nematyti, bet įsivaizduojami, galvoje sukosi visą vakarą.
Kur žiūri tėvai? Iš kur tokio elgesio išmokstama? Kodėl yra smagu kankinti bejėgį gyvūnėlį? Kaip su tais vaikais elgiamasi namie? Ir kas iš jų išaugs, jei jie nejaučia nei lašo gailesčio, neatjaučia, ką turėjo jausti šunelis?
Neturiu ko pasiūlyti, nežinau, kaip spręsti šią problemą, bet norėjau pasidalinti mintimis. Paprašiau sūnaus, kad daugiau su ta kompanija nebendrautų. Nenoriu, kad jis taptų vienu jų.
Ačiū, kad dalijatės savo nuomonėmis ir išgyvenimais. Norite pranešti naujieną ar išsakyti mintis? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt