Situacija gan juokinga ir net ne visada susimąstome, kol nepamatome iš šono savęs. Tikrai tikiu, kad tokios aplinkybės, apie kurias papasakosiu, bent kartą gyvenime yra nutikę kiekvienam.
Viena savaitgalį su vyru nusprendėme skirti pusdienį sau. Kadangi auginame vaikus, dviese laiko turime nedaug. Tad pusdienį nusprendėme praleisti dviese, nueiti papietauti.
Nuėjome į kavinę, susiradome laisvą staliuką ir prisėdome. Užsisakėme valgyti ir kol laukėme savo užsakymo šnekučiavomės.
Staiga bekalbėdama pastebėjau, kad vyras vis žvalgosi pro mano petį. Vieną kartą žvilgtelėjo, kitą kartą... Iš smalsumo paklausiau jo, kur jis taip žvalgosi. Jis prisilenkė ir sako: „Apsidairyk. Esame kavinėje, prie visų staliukų pilna žmonių, o ką jie visi veikia? Sėdi telefonuose. Pažiūrėk.“
Tokia vyro pastaba mane sudomino. Atsisukau ir tikrai... Pamatytas vaizdas mane pribloškė. Prie vieno staliuko sėdėjo jaunuolis. Jis buvo vienas, valgė patiekalą. Kiekvieną kąsnį lydėjo naršymas telefone. Jis visiškai neatsitraukdamas akių nuo ekrano valgė. Iš šono atrodė keistai, nes valgė jis paskubomis, beveik nesinaudodamas įrankiais, kišdamas maistą tiesiog rijo, o ne kramtė.
Prie kito staliuko sėdėjo jauna pora. Mergina visa labai graži kalbėjo su vaikinu. Jos rankose buvo telefonas, bet tuo metu ji kažką pasakojo savo palydovui. Vaikinas sėdėdamas priešais ją kaip ir klausė, bet rankose maigė telefoną ir kažką skaitinėjo. Galva linksėjo, bet manau, kad visiškai nieko negirdėjo. Net gaila pasidarė, tokia graži mergina, o berno akys nukreiptos į plastmasės gabalą. Daug ką praranda, pragalvojau.
Prie dar vieno staliuko sėdėjo maža mergaitė su mama. Turbūt pasidariusios mamos ir dukters dieną kavinėje. Užsisakiusios gardžių kokteilių, kaip ir mes, laukė maisto. Vaizdas liūdnas tuo, kad mama su dukra nekalbėjo tarpusavyje. Visiškai nei vieno žodžio. Mama sėdėjo savo telefone skaitydama feisbuką, o dukra su savo planšete žiūrėdama filmukus. Bendra tik tiek, kad jos buvo atsisukusios viena į kitą, tačiau mintys abiejų visai kitur. Atpažįstama situacija?
Prie dar vieno staliuko sėdėjo 6 žmonių kompanija. Vyresnio amžiaus bendravo akis į akį, o jaunesni bendravo sukišę nosis į telefoną. Gal ir girdėjo apie ką buvo kalba, bet ar tai užfiksavo – klausimas.
Apžvelgus visą salę, atsisukau į savo vyrą. Pradėjau juoktis, nes šalia jo taip pat gulėjo telefonas, prie kelias sekundes jis jame irgi kažką žiūrėjo. Vyras pasakė: „Kaip kvailai mes visi atrodom iš šono, atrodo, kad nebemokam bendrauti.“
Priešais mane, prie vieno staliuko sėdėjo pagyvenusių žmonių pora. Jie be telefono bendravo. Turbūt jie buvo vieninteliai, kurie kalbėjosi gražiai tarpusavyje. Kalbėjosi ir juokėsi. Net pavydu pasidarė, kad mūsų karta ir jaunesni to daryti tuoj nebemokėsime. Moteriškė koketiškai mirkčiojo savo vyrui, žiūrėdama jam tiesiai į akis. Tai taip gražu ir pasirodo, kad jau labai reta.
Juokiamės kai išgirstame, kad baliuje visi sėdėjo savo soc tinkluose ir bendravo susirašinėdami. Bet deja, tai jau tampa labiau realybe nei anekdotu. Ne veltui kažkas yra pasakęs, kad technologijos ir socialiniai tinklai yra mūsų amžiaus maras. Jis naikina gyvą bendravimą, atvirumą ir artumą.
Papietavę su vyru sutarėme, kad mažiau laiko leisime telefone. Kad bent jau nuėję kur nors pasibūti, telefono netrauksime iš kišenės. Ir žinote ką? Tai padaryti ne taip ir lengva. Vis tiek po kelių akimirkų supranti, kad sėdi apsikabinęs tą telefoną ir kažko ieškai. Tad sąmoningai reikia įdėti nemažai pastangų į tai, kas nuo žmogaus atsiradimo dienos buvo savaime suprantamas dalykas – gyvas bendravimas.
Tad kiekvienam linkiu apsidairyti aplink, pažiūrėti į save iš šono. Padėti telefonus ir planšetes ir pabendrauti su savo draugu, mergina, mylimuoju ar vaiku. Kai tą pabandai, supranti, kad visai faini žmonės tave supa. Tad nepamirškime to.
Siųskite savo istorijas ir pasakojimus pilieciai@delfi.lt