Jis sako, kad „nenoriu vyro, kol neužauginsiu vaikų“ – juokinga priežastis nesusitikinėti. Čia visiškai nieko juokingo. Atsimenu savo susitikinėjimą neturint vaikų: nuėjai, nepatiko, daugiau nesusitikai, patiko, susitikinėjai, įskaudino – išsiskyrei... Laiko marios, nes realiai esi priklausomas tik nuo darbo grafiko. Kodėl gi ne! Ar bent įsivaizduojate, vyrai, kaip viskas keičiasi, turint vaikų?
Pirmiausia, jei nori išeiti į pasimatymą, tai reikalauja atskiro planavimo. Po darbo dažniausiai laiką leidi su vaikais, tad norint nuveikti ką nors kitą, reikia rasti, kas juos prižiūrėtų. Gerai, jei santykiai su močiute puikūs ir galima bet kada palikti pasaugoti. O jeigu ne? Krikšto mama ar auklė – tu turi tartis su papildomu žmogumi. Net jei močiutė gali, ji irgi žmogus su savo planais – bet kuriuo atveju reikia derintis.
O tada kyla natūralus klausimas – „ar verta?“. Jeigu ir taip deriniesi laiką, gal tada norėtųsi jį išnaudoti kažkam, kas žinai, kad tau bus malonu – susitikimui su drauge ar paprasčiausiai pabuvimui su savimi, nes viena būni itin retai. Pasimatymas gali patikti, gali ir nepatikti, žmogaus dar gerai nepažįsti. O draugės, mėgstama veikla ir kiti dalykai, kuriems galėtum skirti dėmesį, jau žinai, kad tave džiugina.
Antra, susitikinėti turint vaikų gali nesinorėti ir dėl pačių vaikų. Ateis laikas, kai nebegalėsi kaskart norint susitikti ieškoti jiems priežiūros, kada nors pasikviesi tą žmogų, su kuriuo susitikinėji, į namus. Ateis susipažinimo laikas. O jeigu jis nepatiks vaikams, jie blogai šalia jausis? O jeigu patiks ir jausis gerai, bet jūsų santykiai ilgainiui baigsis ir reiks vaikams aiškinti, kur dingo „naujas dėdė“?
Trečia, kiekvieni santykiai turi ne tik privalumų, bet ir galvosūkių. Nebūna nė vienos poros, kuri kartais nesusipyksta, neiškyla įvairių problemų. Sprendžiant savo įprastines gyvenimo problemas, plius, turint vaikų ir rūpinantis jų gerbuviu, darželiais, mokyklomis, plius, būnant didesniąja dalimi atsakinga už šeimos išlaikymą, ko mažiausiai norisi – tai naujų problemų. Santykiai pradeda atrodyti kaip papildomas apsikrovimas.
Kitų vyro papasakotų pavyzdžių – vaikų atsivedimo į pasimatymą ar moters prašymo, kad ją išlaikytų – tikrai nesuprantu ir nepateisinu. Labai jį užjaučiu, kad „pataikė ant“ tokių moterų. Labai tikiuosi, kad jų yra mažuma. Pati niekada nesivesčiau vaikų į pasimatymą – ir tikrai ne dėl vyro, o pirmiausia, dėl pačių vaikų, kam juos tąsyt su nepažįstamais. Dėl išlaikymo – iš viso kosmosas, niekada neįsivaizduoju santykių iš išskaičiavimo. Tikiuosi, dauguma moterų nėra tokios keistuolės ir grobuonys, kaip aprašė tas vyriškis.
Bet taip, susitikinėjimas būnant vieniša mama yra labai sudėtingas reikalas. Nesakau, kad reikia visą gyvenimą nugyventi vienai – jaustis moterimi, sulaukti malonaus dėmesio ar turėti draugą, su kuriuo gali pasišnekėti, tikrai gera. Tačiau tai visada bus antroje vietoje: po vaikų gerovės, po savo pačios kasdienybės.
Nuostabu, kai nutinka tokie atvejai, kad iš reto susitikinėjimo viskas išauga į tikrą meilę, ilgalaikę draugystę, kai ta vyro draugystė užsimezga ir su vaikais. Bet manau, tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu vyras iš pat pradžių žino, kad moteriai pirmoje vietoje yra vaikai, ir jis gali tik po truputį mėginti pelnyti jos draugystę. Tol, kol vyras į save patį žiūri kaip į lobį, kurį dovanos vargšei vienišai mamai – nieko nebus.
Savo istorijas ir pasakojimus siųskite pilieciai@delfi.lt