Viskas prasidėjo dar praeitais mokslo metais, kuomet keli dvyliktokai pranešė žinią, kad mes, tuometiniai dešimtokai, kitais metais laikysime brandos egzaminus. Mes, kaip ir jie, buvome šoke, kad mūsų laukia net 3 matematikos, lietuvių egzaminai.
Laikas ėjo, save nuraminti pavyko, tačiau ar ilgam?
Šių mokslo metų pradžioje gavome pirmąsias detales, kaip viskas vyks. „Na, gerai, pasiruošim, viską išmoksim ir išlaikysim“. Visgi, realybė buvo visai kitokia.
Įpusėjus mokslo metams mokytojai lakstė susiėmę už galvų, nes medžiagos, iš ko mokyti vaikus, nėra. Laiko pasiruošti per mažai. Bandomieji, įkelti į sistemą, yra nesuvokiamo sunkumo. Bet mes, mokiniai, tikrai tiek nestresavome, mes paprasčiausiai to dar nesuvokėme. Matematikos bandomąjį išlaikėme, na, ir užduotys pasirodė gana lengvos. Tad ar tikrai viskas taip blogai?
Ir tada atėjo nelauktasis kovas. Pirmieji patikrinimai. „Matematikos B lygio užduotys neatitinka programos“ – žodžiai, kuriuos išgirdusi vos susilaikiau – tai kokios užduotys bus A lygio? Taip eina diena iš dienos, egzaminas po egzamino, kontrolinis po kontrolinio. Juk vienuoliktokai laiko tik tarpinius patikrinimus, tai ir pamokų praleisti nevalia, o dar prie viso to ir kontrolinius darbus įrašykime į dienynus, tegul mokosi! Ir niekam visai nesvarbu, kad tarpinis patikrinimas yra valstybinio brandos egzamino dalis. Niekam nesvarbu, kad šie egzaminai nulems mūsų ateitis.
NŠA mato tik skaičius, mūsų rezultatus ir mokinių/mokytojų pasipiktinimus. O kiek daug jie nemato…
Aš nesu jautri, esu gabi, stropi mokinė, turiu tvirtą nuomonę ir galiu už save pastovėti, tačiau, nemeluosiu, šie patikrinimai labai mane pakeitė. Į biologijos egzaminą atėjau neišsimiegojus, nes visą naktį praverkiau. Bijojau, kad rezultatas manęs netenkins, nors darbo ir pastangų įdėjau tikrai daug daugiau, nei pati tikėjausi. Tik atsisėdus prie kompiuterio pasisukau į klasioką ir šis manęs paklausė: „Ar tau viskas gerai? Tu kažkokia perbalus.“
Aš jau net nekalbu apie mokytojų, draugų, tėvų klausimus, susijusius su sveikata, manau, kad ne aš viena. Pasiruošimas, bemiegės naktys, stresas, pajuodę paakiai ir stiklinės akys, krūvis, mokymasis tapo įprasta paros rutina ne man vienai, o visiems vienuoliktokams. Tačiau tik šiandien pastebėjau, kaip smarkiai išslinko mano plaukai, kurie visai neseniai buvo purūs, banguoti, blizgantys. Oda – sausa, paūmėjo dermatitas, galvoje žaizdos. Per mėnesį laiko numečiau 7 kilogramus, nors namuose maisto niekada netrūko. Na, o ką kalbėti apie raminamuosius, kurie kiekvieną vakarą slenka gerkle į skrandį.
Mano keli klasės draugai vartoja antidepresantus (išrašytus gydytojų), aš net neįsivaizduoju, kaip jie „pakelia“ tokį krūvį ir kas tuo metu vyksta jų galvose. Šiandien sužinojau, kad draugė iš kitos mokyklos (taip pat vienuoliktokė) atsigulė į ligoninę nuo organizmo išsekimo. Tai kas atsakys už mūsų sveikatą?
A. Aldauskas teigia: „Iš esmės į kiekvieną kontrolinį reikia eiti taip, lyg gyventum tą dieną kaip paskutinę“. Gerbiamasis, ar paskutinę savo gyvenimo dieną eitumėte į darbą, net jei būtumėte vos pajėgiantis pakilti iš lovos? Vienuoliktokai jau dabar jaučiasi lyg gyventų paskutines savo gyvenimo dienas. Mes neturime kada pailsėti, negalime miegoti, nesusitvarkom tiek su sveikatos, tiek su psichologinėm problemom. Savaitgaliai pamiršti, nes mes mokomės.
Atostogos? Nejuokaukit, mes per atostogas laikysim egzaminus. Kiek dar iš mūsų išsunksit? Ką darysite, kai ligoninės bus perpildytos išsekusių vaikų? Ką darysite, kai į universitetus niekas nebestos? Ką darysite, kai dabartiniai vaikai užaugę ims emigruoti iš Lietuvos? Tai kas atsakys už vienuoliktokus?
Ačiū, kad dalijatės savo nuomonėmis. Norite pranešti naujieną ar išsakyti mintis? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt