Kiekvienais metais viskas prasideda nuo fondų. Kaip aš suprantu, fondas turėtų būti skirtas bendriems reikalams: priemonėms į darželį pirkti, vaikus į vieną kitą ekskursiją nuvežti (autobuso bilietėliui) ir panašiai. Bet ne, net. Viskas yra kitaip.
Priemonės superkamos atskirai. Kiekvienai išvykai duodami pinigai taip pat atskirai. Tada dar yra auklėtojų fondas, į kurį reikia duoti nemažas sumas. Neįsivaizduoju, kam jis leidžiamas, kai priemonės ir ekskursijos nuperkamos. Ir tai dar ne viskas. Egzistuoja ketvirta išlaidų kategorija – tėvų fondas, į kurį pinigus renka mamos entuziastės. Tie pinigai skirti auklėtojų dovanoms, nes jos sveikinamos visomis progomis: nuo mokytojų dienos iki individualių išeidinėjimų atostogų. Gėlių nepakanka, užsakomi ir specialūs pyragai ar rankų darbo saldainiai.
Tai viena aktyvisčių siautimo sritis – pinigai. Kam gi drovėtis, geriau pasitaškyti. Kita – būreliai.
Kaip manote, kokio amžiaus žmogui reikia būrelių? Gerai, suprantu, kad penkiamečiai gali užsirašyti į futbolą ar šokius. Maža sportinė veikla dar niekam nepamaišė. Bet čia mamos eina toliau – jos nori į darželį atitempti anglų kalbos mokytoją, kad vaikai jau nuo penkerių metukų lavintųsi. Nes, neduokdie, pavėluos! Koks būtų siaubas, jeigu angliškai jie išmoktų tik atėję į mokyklą arba iš TV serialų, kaip kiti! Brrr, ne toks gi genijaus kelias. Reikia pasistengti labiau.
O ką jau kalbėti apie vaikų gimtadienius. Man bus gėda kviesti kitus vaikus į saviškio gimtadienį, nes manajame nebus nei ypatingų personažų, nei išnuomotų pramogų salių, nei torto daužymo. Bus tortas, taip, bet jis bus valgomas – kas, suprantu, šiais laikais nebėra pramoga.
Dar tik rugsėjo pradžia. O man jau bloga. Nekenčiu darželio! Nors man trisdešimt. Stiprybės, paprastos mamos!