Žmonija jau yra nuėjusi ilgą kelią ir turi didžiulę patirtį mažinant prievartą ir laisvinant įvairių visuomenių narius. Tačiau į tokį asmenišką ir subtilų objektą, kaip lytiniai santykiai, vis tik reikėtų žvelgti profesionaliai.
Tai juk gerokai aukštesni ir dvasingesni santykiai, negu pavyzdžiui pirkėjo ir pardavėjo. Kreiva drabužio siūlė – grąžinu prekę pardavėjui. Vieno bato nosis smailesnė – vėl grąžinu pardavėjui. Tokių prekybinių santykių reguliavimui nereikia nei ypatingo išsilavinimo, nei išprusimo, nei suvokimo kaip tūkstančius metų vystėsi moteris ir vyras. Visai kitaip yra su lytiniais santykiais.
Patys pagalvokite, juk tai labai subtilu, intymu ir asmeniška – moteris įsileidžia ir priima į savo kūną, į savo vidų vyrą. Ir tai daugeliu atvejų yra ne vien mechaninis seksas, o pačių tyriausių jausmų išraiška intymumo pagalba. Štai, kad ir paprasčiausias klasikinis bendravimo ir ėjimo link lytinių santykių pavyzdys.
Pusdienis ar vakaras kartu, gėlės, romantiška vakarienė restorane ar namuose prie žvakių šviesos, šypsenos, švelnūs prisilietimai. Žingsnis po žingsnio dvasia ir kūnais jiedu artėja vienas prie kito.
Ir staiga mintis – betgi lytiniams santykiams reikalingas aiškiai išreikštas sutikimas, bent jau garsiai ištartas žodinis. Ir ką jūs manote? Kokiais žodžiais turėtų būti paklausta? Turint omenyje mūsų posocialistinės visuomenės drovumą, galima labai plačios amplitudės reakcija.
Nuo romantiškos žvakių šviesos priblėsimo iki garsiai neištartos minties: „Daryk, o ne klausinėk, kvaily...“ Kai kuriais atvejais gali pasireikšti netgi isterijos priepuoliai. Ir tai visai nenuostabu.
Tik šiek tiek daugiau nei prieš 30 metų gyvenome socialistinėje visuomenėje, kur buvo teigiama, kad sekso nėra. Kai kas tuo tikėjo, kai kas juokėsi.
Kažkam smegenys buvo praplautos, o kažkas tyliai miegamajame tam priešinosi. Ir literatūros nebuvo. Tik vienintelė Zalyčio knyga, kurią perskaičius, kažin ar galima buvo suprasti, kas yra tas seksas.
Raudonasis monstras subyrėjo, bet įsitikinimai per vieną dieną 180 laipsnių kampu nepasikeitė. Sekso nebuvimo teorijos likučiai vis dar šmėklinėjo žmonių galvose ir buvo perduodami kitoms kartoms. Ir tai ne vienintelė priežastis, kodėl klausimas dėl sutikimo lytiškai santykiauti yra bent jau švelniai toksiškas.
Toks klausimas tik dvasiškai atitolintų partnerius ir atimtų galimybę mėgautis tuo, kad šalia esantis žmogus žino, jaučia ir supranta kada, ko ir kaip tu nori. Sakysite, kad noras ir sutikimas– tai ne tas pat. Taip, tai dvi skirtingos sąvokos – galima norėti, bet nesutikti. Tik šiuo atveju geriausią atsakymą duoda kūno kalba.
Žinoma, galima prieštarauti ir teigti, kad sutikimas turi būti duotas tik aiškiu žodiniu būdu. Bet ar visi moka ir gali apie tai kalbėti?
Dar nederėtų pamiršti apie tuos žmones, kurių drovumas yra tokio lygio, kad lytiškai santykiauti jie gali tik tamsoje. Bandymas iš tokio žmogaus išgauti aiškų, garsų žodinį sutikimą gali netgi pastūmėti link psichikos sutrikimų.
Bet ne viskas ir ne visiems taip baisu. Panelei, kuri eilinio savaitgalio pasilinksminimo metu garsiai ir entuziastingai visus dalyvius informuoja, kokia jos „sraigė“ ir kokio dydžio „buratinas“ jai reikalingas, nei bet koks klausimas, nei bet koks atsakymas jokių problemų nekelia.
Problema ta, kad įstatymai kuriami tam, kad jų laikytųsi visi. Tai vis tik gal būtų gerokai civilizuočiau, kad kiekvienas pilietis miegamojo reikalus spręstų pagal savo individualią seksualinę konstituciją?
Siųskite savo pasakojimus, nuomones ir istorijas pilieciai@delfi.lt