Normalus vyras tokių reikalavimų atitikti, savaime aišku, negali. Kaip galima bendrauti su moterimi, kuri nesupranta, ką reiškia žodis „ne“ ir kurios visos mintys sukasi vien apie savo pačios troškimus? Ar galėtum įsivaizduoti ją savo žmonos, savo vaikų mamos vaidmenyje?
O dabar pamėgink prisiminti, ar yra tavo aplinkoje gerų, protingų, nuoširdžių moterų, kurios adekvačiai žiūri į savo moteriškas pareigas? Jei turi tokių pažįstamų – esi tikras laimės kūdikis. Net jeigu tai ne tavo moteris, tai žiūrėdamas į ją, gali bent jau pamatyti, kuo išlepinta princesė skiriasi nuo tikros moters.
Visaleidžiamumo režimu išauklėtos princesės nesuvokia leistinumo ribų, supratimo neturi apie savo pareigas, jos egocentriškos ir absoliučiai negerbia kitų žmonių. Dėl to kyla nesibaigiantys barniai ir konfliktai šeimose. Vyras tokioms moterims – visų pirma sponsorius, mylintis tėtukas, kuris lepina savo mažylę. Tokios moterys visą gyvenimą taip ir nesuaugs, iki paskutinio atodūsio elgsis kaip nesubrendusios, infantilios paauglės. Jos nepajėgios rūpintis bendru namų židiniu, dėti pastangų bendram labui. Vienintelis jų bendravimo būdas – verkšlenimas, reikalavimai, pretenzijos ir manipuliacijos.
Joms visi viską skolingi, visi viską privalo.
O dabar pagalvokime, kokiomis sąlygomis auga normali moteris.
Tikriausiai nuo ankstyvos vaikystės ji turėjo pareigų namuose. Galbūt buvo atsakinga už jaunesnį brolį ar sesutę, pagarbiai elgėsi su vyresniais, gyveno pagal savo šeimos taisykles. Moterys, nuo vaikystės pratusios prie griežto auklėjimo (nepainioti su smurtu!), aiškiai supranta lyčių vaidmenų pasiskirstymą šeimoje. Jos neblogai susigaudo moteriškoje ir vyriškoje psichologijoje, be to, daro tai intuityviai, be jokių knygų ar paskaitų, kadangi matė puikius pavyzdžius – mamos ir tėčio santykius.
Liaudyje visa tai vadinama moteriška išmintimi.
Kalbant apie griežtumą, neturiu galvoje agresijos ar despotizmo. Kalba eina apie griežtas šeimos taisykles, kai kiekvienas šeimos narys įneša savo indėlį į kitų šeimos narių gerovę. Tokie santykiai grįsti ne baime, o atsakomybe, pagarba, meile, pasitikėjimu.
Kitaip sakant, griežtai auklėta moteris mokosi bendrai darbuotis tandeme. Ji nelaukia, kad vyras viską už ją padarys – pastebės, įsimylės, užkariaus, pavergs, užrioglins savo trofėjų ant pjedestalo ir ims grožėtis juo bei melstis jam.
Normalios moterys supranta, kad bet kokiuose santykiuose turi dalyvauti du žmonės.
Jeigu tu jai patinki – ji žengs žingsnį link tavęs, atsakys analogišku jausmu, parodys švelnumą, rūpestingumą, pasiūlys palaikymą ir dėmesį.
Jos nereikia užkariauti, su ja nereikia vaidinti riterio. Tokios moterys apskritai nežaidžia visų tų banalių, standartinių, nuvalkiotų meilės žaidimų.
Skirtingai nei infantilios „princesės“ – jos yra subrendusios asmenybės, išmintingos, puikiai supranta, kur veda tie santykiai.