Susitikimas, kuris gali būti darbinis ar šiaip kokiais reikalais. Tokiuose susitikimuose vyrai dažniausiai visada ignoruoja moterį, kaip išvis mąstantį ar nuomonę turintį žmogų. Susitinka du ar daugiau vyrų ir moteris. Ir tada – stebėkit. Mane visada šitas momentas šokiruoja, aš jo niekada nesuprasiu, nors jau metai po metų niekas nesikeičia. Vyrai pasisveikina vienas kitam paspausdami ranką. Vienas rankos paspaudimas, kitas, tada prieina prie moters... Ir viskas, arba palinksi galva, arba niekaip nesureaguoja. Apie rankos paspaudimą išvis nėra jokios kalbos.
Tokia situacija man buvo neseniai. Esu suaugusi moteris, padėtį ir balsą jau turėčiau turėti. Neseniai turėjau susitikimą dėl projektų derinimo ir ką jūs manot? Susitikę vyrai vienas kitam paspaudė rankas, o mane aplenkė. Jie kalbasi apie projektą, o jei kalbu aš – manęs net nesiklauso. Pasibaigus susitikimui vyrai vėl paspaudė vienas kitam rankas, o man pamojavo. „Na, ar aš nematoma?!“ – norisi šaukti.
Bet esmė ne šiame viename susitikime. Esmė, kad visur moteris, atsidūrusi su vyrais, vis dar lieka ta, kuriai nereikia duoti rankos. Ypač tas gaju Lietuvoje. Ar lietuviai vyrai bijo paliesti moters ranka? Paprastai jei aš ištiesiu ranką pirma, vyrai nustemba. O ką man daryti? Apsikabinti? Tik ranką ir spauskite vyriškai, nes ta moteris priešais jus yra tokia pati svarbi susitikime, kaip ir visi likę. O kartais dar ir svarbesnė. Kai moteris tyli ir netvarko jokių reikalų – tokie laikai seniai baigėsi.
Darbe tai pastebima net pareigų vertinime. Tiek aš, tiek mano kolega esame siaurų sričių profesionalai – abu tikrai geri būtent savo srityse. Ir jį būtų sunku kitam pakeisti, ir mane kas pakeistų turėtų daug mokytis. Tai kartą, kai jis norėjo, kad jam pakeltų algą, pagrasino išeisiąs iš darbo. Ir ką jūs manot? Alga iš karto pakilo. O kai aš paprašiau už vieną projektą sumokėti daugiau, atsakymas buvo ironiškas: „Jeigu sąlygos netenkina, galima tada iš viso atsisakyti to projekto.“ Va tau ir skirtumai: vyro žodžių bijomasi ir į juos žiūrima rimtai, o iš moters pasijuokiama.
Arba kai moteris atvažiuoja į servisą sutvarkyti mašinos... Ar net užsipilti degalų į degalinę! Visur dar tenka sulaukti pašaipių replikų ar žvilgsnių. Kodėl? Išvis vyrų elgesys stebina, kai jų akiratyje atsiduria moteris. Maivosi, tamposi, kraiposi ir jokio konkretumo. Ar jus taip, mielieji, išmuša iš vėžių moters buvimas šalia? Ar tiesiog toks auklėjimas, perduodamas iš kartos į kartą?
Aš įsivaizduoju, kaip sunku moterims, kurios verslininkės, kariškės ar kitokią, neva vyrišką profesiją pasirinkusios. Joms įsitvirtinti dar vis galiojančiame vyriškame pasaulyje labai sunku. Laikas vyrams keisti savo požiūrį į tai ir pagaliau išmokti mandagumo, ir pradėti sveikintis su moterimis. Galų gale, visur galioja etiketo normos – nepaisant lyties.