Viena Lietuva – ta, į kurią atėjo užsienio investicijos. Kur yra gerai apmokamo darbo, kur žmonės statosi namus, perka butus, naujas mašinas, atostogauja užsienyje ir gali jaustis laisvais. Kita Lietuva, kur nuo sovietmečio pasikeitė tik šaligatvio plytelės į trinkeles, kur jokių investicijų, jokių statybų, jokių pokyčių, kur darbas – privilegija. Ten, kas norėjo padoriai gyvent, buvo priversti bėgt į užsienį.
Taip pat dažnai publikuojamos Eurostat naujienos, kur Lietuva kai kuriose ekonomikos srityse lenkia visas kaimynes. Bet esu sovietmečiu užaugęs pilietis su nepasitikėjimo kirminu. Žinojimas, ką rašo ar sako partija su vyriausybe, yra melas, liko iki šių dienų. Tikiu tik savo akimis. Daug keliauju po Lietuvą ir Europą, todėl galiu palygint ne ką mums transliuoja televizija ir internetas, o ką matau pats.
Atvažiavę į svečią šalį nuomonę apie ją susikuriame iš kasdieniškų dalykų: kokie keliai, kokie namai, kokiomis mašinomis važinėja, kaip rengiasi, kaip pinigus leidžia žmonės. Šalis gyvena taip, kaip gyvena jos piliečiai, ir turtinga tiek, kiek turtingi piliečiai. Štai toks elementarus palyginimas – ne Lietuvos naudai. Apmaudas kyla ne dėl to, kad kaimynas važiuoja brangesne mašina, pavydas ima dėl ten vykstančio progreso.
Prieš trisdešimt metų Lenkija buvo baisi, pilna pakelės plėšikų šalis su tragiškais keliais. Lyginant su Lietuva, ten geriau atrodė tik žemės ūkis, nes valdant komunistams ne visa žemė buvo kolūkių suniokota, kai kam buvo leista ir privačiai ūkininkaut. Kartą sugedus automobiliui teko apsistoti nykiame miestelyje Kutno, kurį galėjau patyrinėt. Palyginti su mano gimtąja Utena. Tai buvo miręs miestas su apgriuvusiu fabrikėliu ir ant surūdijusių bėgių riogsančiu surūdijusiu šilumvežiu. O kai tame pačiame mieste, sėdint bare, televizija parodė lenkų premjerą, užkasantį akmenį toje vietoje, kur prasidės „Autostrada Wielkopolska“ – greitkelis, jungiantis vakarinę ir rytinę šalies dalis, – lenkai netikėjo, juokėsi ir šaipėsi, kad iš to nieko neišeis. Tada dauguma lenkų norėjo emigruot kuo toliau nuo namų.
Dabar Lenkija pakeitė veidą.Tai moderni, autostradomis išraižyta šalis, pagal pramonės plėtrą aplenkusi Kiniją. Miestelyje Kutno vietoj apgriuvusio fabrikėlio – nenustojantis plėstis pramoninis rajonas, o surūdijusio šilumvežio vietoj – didžiulis konteinerių terminalas. Tokie pat vaizdai Čekijoje ir visai neseniai visiškai agrarine buvusioje Slovakijoje, netgi Vengrijoje. Deja, deja, mes toli nuo to atsilikom.
Tūlas tautietis čia gali paprieštaraut, kad Vilniuje taip pat vyksta progresas. Bet Vilnius ne visa Lietuva. Šiandien palyginę Uteną su Kutno pamatysim, kad dabar Utena – tai miręs, nykstantis, labiausiai Lietuvoje senstantis miestas. Priežastis – neįsileido jokių investicijų. Ir čia iškyla logiškas klausimas – kodėl taip yra? Lietuva ir kitos naujos ES šalys turi vienodas sąlygas, gyvena pagal tuos pačius įstatymus, bet vienur statybos, veiksmas, progresas, kitur jokio judesio, vien dejonės, kad kažkada buvo geriau. Ir kaip bemąstyk, kaip faktus bedėliok, išvada viena – mūsuose kažkas negerai.
Šia tema diskutuojant su tais, kurių nuomonė suformuota televizijos ir interneto, galima išgirst daugybę absurdų. Pagrindinė ir labiausiai žeminanti kvailystė, kad lietuviai durnesni už kitus ir nieko nemoka daryt. Pilnai suprantu šią poziciją. Žiniasklaida virš dešimtmečio atvirai žemino, agresyviai bruko melą apie vagis, paleistuves, nevykėlius lietuvius, menkino mūsų šalį, tyčiojosi iš istorijos ir daug kas tuo patikėjo. Bet mano gyvenimo patirtis rodo, kad kur tik tautiečiai beatsirastų, nuo Rusijos iki Amerikos, niekur neprapuola, įsikabina į naujoves, susikuria gerovę, užsitarnauja pagarbą ir autoritetą greičiau už kitus. Atsiradus galimybių namuose, tikrai jų nepraleistų.
Kita brukama pasaka, kad pramonė negali plėstis, nes trūksta žmonių, provincijoje nėra specialistų. Atsakykit sau į klausimą, ar grybai dygsta ten, kur susirenka daug grybautojų, ar grybautojai eina ten, kur daug grybų? Nesikeičianti, nepajudinama, amžina Pasaulio taisyklė – kur tik yra darbo ir pinigų, ten atsiranda žmonių. Žmonės eina paskui pinigus, ne pinigai vejasi žmones. Vilnius plečiasi ne dėl Gedimino bokšto ar Operos ir baleto teatro, o dėl to, kad ten yra darbo, yra pinigų.
Dabar populiariausias investuotojų išvaikymo būdas - tai atvirai prieš naujoves nusistatę ir to neslepiantys merai ir jiems pavaldi „visuomenės nuomonė“. Pradžią tam padarė juodų technologijų, agresyvios propagandos, melo, informacinio terorizmo pagalba patirtas pralaimėjimas Visagino-Astravo referendume. Primityvi schema suveikė. Šimtai šviežiai iškeptų, viską išmanančių „profesionalų“ pavertė žmones prieš atominę energetiką nusistačiusiais „specialistais“, iš anksto suformavo negatyvią nuomonę. O tada tie patys, kurie suformavo tą nuomonę, pareiškė: „o dabar paklauskim, ką apie tai galvoja visuomenė?“. Koks galėjo būti rezultatas?
Tikintys apsišaukėliais autoritetais, kritiškai nesugebantys mąstyt tautiečiai buvo žiauriai apgauti, Lietuva apvogta. Buvo perlaužtas Lietuvos ekonomikos stuburas, atimta energetinė nepriklausomybė ir perkeliant AE artyn Vilniaus išsityčiota iš visų. Net iš tų, kurių balsais buvo pralaimėtas referendumas, iš tų, kurie buvo prieš atominę energetiką, prieš Lietuvą, prieš japonus, prieš amerikonus ir prieš elektrą apskritai.
Vėliau Lietuvos griovėjams referendumų nebereikėjo. Užteko kelių šimtų nežinia kur surinktų parašų ir keliasdešimties kviestinių ir keleto vietinių nepatenkintų piliečių su plakatais „keliui-ne“, „žiedui-ne“ „plovyklai-ne“, „kebabinei-ne“, „fabrikui-ne“, „dujoms-ne“ ir miestų valdžia įsiklausydavo į „visuomenės“ nuomonę.
Va čia iškyla klausimas, kas yra visuomenė? Referendumuose ir rinkimuose pergalę lemia skaičiai. Kokie skaičiai figūruoja prieš Lietuvą kariaujančių merų žodžiuose: „atsižvelgdamas į visuomenės nuomonę, aš neleisiu, nepasirašysiu, uždrausiu, išvysiu ir t.t...“?
Visuomenę suprantam kaip daugumą. Savo akimis mačiau, kaip Belgijoje visuomenė sukilo, kai „žalieji“ pradėjo propagandos kampaniją prieš atomines elektrines ir vėliau ponia Merkel pareiškė, kad uždarius jėgaines ji pasirūpins belgų energetine nepriklausomybe, tiekdama „ekologiškas, „pigias“ rusiškas dujas, kaip padarė Vokietijoje. Tada po vieną dieną streikavo atskiri regionai, o protestas užsibaigė visuotiniu visos šalies streiku. Valdžia įsiklausė į visuomenės nuomonę. Ir labai daug laimėjo.
Kitas dalykas – belgai turėjo savo žiniasklaidos, profsąjungų ir dalies valdžios palaikymą. Dauguma buvo išvien. Labai garsiai rėkaujančių gazprominių parsidavėlių buvo mažuma. Lietuvoje gi, kai tik reikalas pasiekia energetinius projektus, dauguma, turinti įtaką visuomenei, visada „pažaliuoja“. Ir tada, rodos, protingais buvę veikėjai pradeda paistyt visiškus kliedesius. Prisiminkim, kaip prieš Visagino – Astravo referendumą buvo tarkuojami smegenys. Pasakos buvo paruoštos visiems, nuo skurdžiausių pijokėlių, kuriems buvo įrodyta, kad japoniškai elektrai netiks bute išvedžioti laidai ir juos teks keist, iki patriotų, besirūpinančių Tėvynės saugumu ir gelbėjusių Lietuvą nuo cunamio, nes japoniški reaktoriai būtent nuo tokios stichinės nelaimės neapsaugoti. Žygaičiuose gelbėjo tyrą vandenį, Darbėnuose, kurie yra už keliolikos kilometrų nuo jūros, saugojo jūros pakrantę bei miestelio turizmą – „netrukus iškilsiančius“ viešbučius, restoranus, kazino.
Turim stebuklingą frazę „visuomenė prieš“, bet neturim apibrėžimo, kas yra ta visuomenė, todėl Lietuvos priešai kiekviename žingsnyje naudojasi šia spraga. Vėl paminėsiu Belgiją. Anverpeno uoste ir keliolika kilometrų besitęsiančioje chemijos fabrikų gatvėje Scheldelaan stūkso keletas prižiūrėtų, bet neveikiančių, skirtų čia buvusių kaimų atminimui, bažnytėlių. Kai kasė uostą ir kūrė chemijos industriją, šimtai žmonių turėjo pasitraukt. Ar jie to norėjo? Aišku, ne. Bet ši ir kitos nedidelės aukos buvo reikalingos tam, kad šalis klestėtų.
Visur, kur tik vystosi pramonė, plečiasi miestai, yra tas pats. Tenka griaut trobeles, kad toje vietoje iškiltų daugiaaukščiai. Tenka seną žiguliuką priduot į metalo laužą, kad atsirastų vietos naujiems mersedesams. Ir čia Lietuvos visuomenė turėtų apsispręsti, kokią nori matyti Lietuvą – modernią, turtingą, europietišką? Ar tebematyti dvi Lietuvas, su antrąja tamsia, biedna, tokia pat paika, kaip Darbėnų bobelės, klykiančios, kad už 15 metrų nuo sklypo esanti fabriko tvora sugadins gyvenimą, ar „fūras laužys aksfaltų“.
Nepatenkinti egzistuoja visur. Manau, kad yra žmonių rūšis, kurie prieš viską. Bet ne jie turi lemt daugumos likimą. Visai neseniai, vėl plečiantis Antverpeno uostui, krantinės buvo statomos tuščioje Doel vietovėje, kur tarp uosto ir atominės elektrinės ganėsi karvės. Bet vis tiek atsirado protestuojančių. Nežinia, kokių tikslų siekusi keliasdešimties žmonių grupė su plakatais „uostui – ne“ buvo nusiteikę plėtrą sustabdyt. Šiuo metu ten švartuojasi okeaniniai laivai. Paspėliokim, kaip būtų pas mus?
Lenkijoje politinių rietenų ir skandalų žymai daugiau negu Lietuvoje, bet tai neužgožia bendro noro – paverst Lenkiją stipriausia Europos ekonomika. Visuomenėje sklando pavydas vokiečiams, o tikslas juos pavyt dešimtmečių nebeužtruks. Ir ne tik lenkai žino savo siekius. Visos greit turtėjančios šalys turi konkretų tikslą. Pavyzdžiui, pietų korėjiečiai dega tikslu pavyti japonus.
Lietuvoje nėra ateities vizijos, nėra tautą vienijančio tikslo, dėl kurio konkuruotų partijos. Priešrinkiminiai tušti pliurpalai, tikslas – ne kurti šalies gerovę, o prastumt kažkokią savo ideologiją (ar ne sovietmetis?) atgraso nuo seniai atsibodusių, prie kėdžių prilipusių ir toliau savo nosies nematančių vadžiažmogių. Vaikščiojimas į rinkimus tapo tuščiu laiko gaišimu. Ką beišrinktų, niekas nesikeis. Demokratija netapo daugumos valdžia, rajonuose ji apsiriboja sukurstytos minios nepatenkintais klyksmais ir vietinio karaliuko asmeniniu sprendimu.
Europinės vertybės – sotus gyvenimas, geri uždarbiai, naujos mašinos, atostogos užjūriuose seimūnų nebeminimos. Jiems europinėmis vertybėmis tapo kažkokie sovietinio stiliaus skriaudžiamųjų gynimo reikalai. Komunistai „rūpinosi“ darbo liaudimi, dabar tokie patys tuščiapliurpiai kiekviename žingsnyje dievagojasi „rūpesčiu“ įvairiausiomis mažumomis.
Ukrainoje vyksta karas, ten žūsta žmonės, griaunami namai ir fabrikai. Lietuvoje taip pat vyksta karas. Čia žmonės nežūsta, bet ką tik išrinktiems į merus „turizmo vystytojams“ pareiškus, kad jokių investicijų ir pokyčių nebus, liaudis turi bėgt iš Tėvynės. Namai ir fabrikai negriūna nuo sprogimų, bet sugriaunami dar nepastatyti dėl priešiškų Lietuvai sprendimų.
Tai vyksta seniai. Pirmus du korejiečių fabrikus Klaipėdos rajone sunaikino Brazauskas, viešai per televizorių pareikšdamas: „jeigu gamintų Mersedesus, tai gal leistume statyti, KIA ir Hyundai mums nereikia, kas tokiomis važinės?“ Ir pirmieji dideli lietuviški fabrikai iškeliavo vienas į Čekijos, kitas į Slovakijos užkampius, kur atgaivino nunykusius regionus ir gamina iki pusės milijono automobilių per metus.
Nuo tada karas prieš Lietuvą nesustojamai tęsiasi. Kad „visuomenė“ nesužlugdytų patrankų sviedinių fabrikėlio statybos, seimas turėjo priimt atskirą įstatymą. O ar neprivalo jis priimt įstatymo, draudžiančio rubliniams vietiniams rajonų cariūkščiams su keliolika samdytų prisitaikėlių turėt po padu „antrą“ Lietuvą ir griaut jos ateitį? Ar reikalingas mums bendros konkrečios ateities vizijos neturintis seimas?
Metai bėga. Europa nesustodama vystosi, statosi, turtėja. Kada ateis mūsų eilė?
Ačiū, kad dalijatės savo nuomonėmis. Norite pranešti naujieną ar išsakyti mintis? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt