„Ponas Mersedesas“, „Radybos“ ir „Budėjimas baigtas“ – Stepheno Kingo trilogija, kurios leidimas kartojamas skaitytojų pageidavimu. Šių knygų rinkinį galite laimėti atsiuntę „Delfi“ pasakojimą apie keisčiausią, paslaptingiausią ar detektyvo vertą jums nutikusią istoriją. Susidūrėte su reiškiniu, kurio iki šiol negalite paaiškinti? O gal išsilaisvinote iš buvusio partnerio persekiojimo? Pasidalinkite savo istorija su skaitytojais ir gegužės 20 dieną sužinokite, kurios istorijos autorius laimėjo knygų rinkinį. Laiškus siųskite adresu piliečiai@delfi.lt, temos laukelyje nepamirškite parašyti „Ypatinga istorija“.
Tiesa, ir išbrėškus kažin ar labai kas pasikeis: kad nori, gali tai pavadinti pagiringa aušra. Tirštas rūkas buvo prisisunkęs netoliese tyvuliuojančio Didžiojo (tik ne tokio ir didingo) ežero kvapo. Kad būtų dar smagiau, rūką praskiedė smulki žvarbi dulksna. Robas perjungė langų valytuvų režimą: dar ką tik protarpiais nubruoždavę stiklą, dabar jie brūžavo lėtai, bet nestabčiodami. Priekyje, jau visai netoli, patežusioje tamsoje sušvito du su niekuo nesupainiojami geltoni lankai.
– Auksinės Amerikos cickos! – šūktelėjo keleivio sėdynėje įsitaisęs Džeisonas Rapsis. Greitosios sanitaru Robas dirbo penkiolika metų, tad bendradarbiauti jam yra tekę su daugybe medikų, bet Džeisas Rapsis neabejotinai buvo geriausias iš jų visų: lengvapėdis, kai nieko nevykdavo, šaltakraujis ir susitelkęs, kai įvykiai užgriūdavo visi vienu metu. – Mes būsime pasotinti! Dieve, laimink kapitalizmą! Stabdyk, stabdyk!
– Ar tikrai? – paklausė Robas. – Iškart, kai tik mums buvo pirštu parodyta, kas nuo to mėšlo gali atsitikti?
Jie kaip tik važiavo atgal po iškvietimo į vieną tų neskoningų gremėzdų Cukraus Aukštumose: vienas toks Harvis Geilenas paskambino bendruoju pagalbos numeriu ir pasiskundė krūtinę varstančiais siaubingais skausmais. Atvykę rado jį išsidrėbusį ant sofos didžiajame kambaryje – taip, reikia manyti, šią patalpą vadino turčiai. Tikras į krantą išmestas banginis su mėlyna šilkine pižama. Šalia plazdėjo jo žmona, įsitikinusi, kad jis bet kurią akimirką gali išsiregistruoti.
– Mak-donaldas, Mak-donaldas! – uždainavo Džeisonas nenustygdamas sėdynėje. Atsakingas ir kompetentingas greitosios gydytojas, tikras profesionalas, išmaniai tikrinęs pono Geileno gyvybines funkcijas (Robas stovėjo šalia jo su pirmosios pagalbos rinkiniu, įranga kvėpavimo takams atverti ir vaistais nuo širdies priepuolio), išnyko be pėdsako. Su savo plazdančiais, į akis lendančiais šviesiais plaukais Džeisonas atrodė lyg koks peraugęs keturiolikmetis. – Nagi sustok, sakau tau!
Robas pasuko į kelkraštį. Ir pats nebūtų atsisakęs suvožtinio su mėsos įdaru ir gal dar kokio bulvinio blynelio iš tų, kurie atrodo kaip paskrudintas bizono liežuvis. Prie įvažiuojamosios užkandinės rikiavosi neilga automobilių eilutė. Robas prisiglaudė jos gale.
– Juk to vyruko nė neištiko širdies smūgis, – pareiškė Džeisonas. – Jis paprasčiausiai perdozavo meksikietiškų gėrybių. Juk siūlėm pamėtėti į ligoninę. Atsisakė? Atsisakė.
Ir tikrai atsisakė. Keliskart širdingai atsiriaugėjęs ir driokstelėjęs iš apatinės kūno dalies trombono papliūpą, kuri nubloškė jo anoreksikę žmoną į virtuvę, ponas Geilenas atsisėdo ir pareiškė, kad jaučiasi geriau ir kad, ne, jo tikriausiai nereikia vežti į Kinerio vardo ligoninę. Robui ir Džeisonui irgi taip atrodė, ypač išklausius visą sąrašą, ką praėjusį vakarą Geilenas buvo sunaikinęs Tichuanos rožėje. Pulsas buvo stiprus, ritmingas, o kraujospūdis, nors ir šiek tiek įtartinas, veikiausiai toks buvo jau daugelį metų, o šiuo metu – stabilus. Automatinis išorinis defibriliatorius taip ir neišniro iš savo drobinio krepšio.
– Noriu dviejų sumuštinių su kumpiu ir kiaušiniu ir dviejų bulvinių blynelių, – pranešė Džeisonas. – Ir juodos kavos. Ne, palauk, vis dėlto tegul bus trys bulviniai blyneliai.
Robas vis dar galvojo apie Geileną.
– Šįsyk jam tik sumaištavo skrandis, bet rimta bėda irgi ne už kalnų. Infarktas trenks staigiai kaip perkūnija iš giedro dangaus. Kaip manai, kiek jis traukia? Tris šimtus? Tris penkiasdešimt?
Tris dvidešimt penkis (beveik 150 kg, - Red.) tai jau tikrai, – atsakė Džeisonas. – Ir gal daugiau nebemėgintum gadinti man pusryčių?
Robas ranka mostelėjo rūke lyg ežere plūduriuojančių dviejų auksinių lankų pusėn.
– Šita skylė, kaip ir kiti panašūs riebalų katilai, lemia bent pusę Amerikos bėdų. Juk tu medikas, nė kiek neabejoju – ir pats žinai. Ir ką gi tu dabar užsisakai? Nereikia nė ilgai skaičiuoti, brolau – devyni šimtai kalorijų, mažų mažiausiai. Pridėk dar tą kumpį prie savo sumuštinių su kiaušiniu, ir kaip niekur nieko šoktelėsi iki tūkstančio trijų šimtų.
– O ką gi tu užsisakysi, daktare Sveikuoli?
– Suvožtinį su mėsos įdaru. Gal du.
Džeisonas tvokstelėjo jam per petį:
– O čia tai vyras!
Eilė trūktelėjo į priekį. Nuo langelio juos jau teskyrė vos du automobiliai, bet staiga atgijęs sublerbė radijo ryšio aparatas, įmontuotas po prietaisų pulto kompiuteriu. Dispečeriai paprastai kalbėdavo nesikarščiuodami, ramiai ir santūriai, bet ši prapliupo lyg koks redbulio padauginęs radijo didžėjus:
– Visoms specialiosioms tarnyboms, greitosios pagalbos ir ugniagesių automobiliams, pranešame: DAĮ! Kartoju: DAĮ! Pirmenybinis iškvietimas visiems greitosios pagalbos ir ugniagesių automobiliams!
DAĮ – daugybinių aukų įvykis. Robas ir Džeisonas įsistebeilijo vienas į kitą. Nukrito lėktuvas, traukinio avarija, sprogimas arba teroro aktas. Beveik neabejotina: vienas iš šių keturių.
– Įvykio vieta – miesto rotušė Marlboro gatvėje, kartoju: Marlboro gatvė, miesto rotušė. Dėmesio: DAĮ, labai tikėtina, kad aukų – bent keletas. Rekomenduojama elgtis atsargiai.
Robui Martinui sugniaužė skrandį. Niekas nesiūlo elgtis atsargiai artinantis prie avarijos vietos ar sprogus dujų balionui. Vadinasi, lieka teroro aktas, ir galbūt jis dar nesibaigęs. Dispečerė vėl pratrūko marmaliuoti tą pačią giesmelę. Džeisonas įjungė švyturėlius ir sireną, o Robas trūktelėjo paleidimo svertą ir, užkliudęs priekyje stovinčio automobilio buferį, iššoko į užkandinės pakraščiu einančią gatvės juostą. Nuo miesto rotušės juos skyrė vos devyni kvartalai, bet jeigu šiuo metu Al Kaida ją varpo kalašnikovais, jie atsišaudyti galės nebent savo ištikimuoju išoriniu defibriliatoriumi. Džeisonas stvėrė mikrofoną.
– Dispečerine, supratau, kalba dvidešimt trečiasis iš trečiosios gaisrinės, būsime maždaug po šešių minučių.
Iš kitų miesto rajonų irgi atsklido sirenų kauksmas, bet, kiek Robas galėjo spėti iš garso, jų greitoji buvo arčiausiai įvykio vietos. Tvyrančią tamsą ėmė miešti ketaus atspalvio brėkšma, o jiems sukant iš prievažos prie McDonald’s užkandinės į Aukštutinio Marlboro gatvę, pilkame rūke išpampo pilkas automobilis – didelis sedanas įlenktu variklio gaubtu ir gerokai aprūdijusiomis priekinėmis grotelėmis. Akimirką priekiniai įjungti tolimosios šviesos žibintai smigo tiesiai į juos. Robas numygo klaksoną ir suktelėjo vairą. Automobilis – rodos, mersedesas, nors Robas nebuvo visai tikras – nučiuožė į savo juostą, ir tuojau pat neliko nieko, vien tik rūke tęžtančios užpakalinių žibintų švieselės.
– Jėzau Kristau, nedaug tetrūko, – iškvėpė Džeisonas. – Registracijos numerio turbūt nespėjai įsidėmėti?
– Ne, – širdis Robui taip daužėsi, kad jis jautė pulsą kalant abiejose kaklo pusėse. – Buvau užsiėmęs – gelbėjau mums gyvybes. Klausyk, iš kur prie miesto rotušės galėjo atsirasti krūva lavonų? Dievas dar nepabudęs. Rotušė juk uždaryta.
– Gal išsitėškė autobusas.
– Mėgink dar kartą. Autobusai pradeda važinėti tik šeštą.
Sirenos. Atkaukiančios sirenos, iš visų pusių artėjančios į vieną tašką, panašiai kaip žybsniai radaro ekrane. Pro juos prabildėjo policijos automobilis, bet, kiek galėjo spręsti Robas, jie vis dar gerokai lenkė kitas greitąsias ir ugniagesių automobilius. Vadinasi, mums štai veriasi galimybė pirmiems būti nušautiems ar susprogdintiems kokio pamišusio arabo, šaukiančio Allahu akbar, pagalvojo jis. Na ir nuskilo gi mums.
Bet darbas yra darbas, nieko nepadarysi, ir Robas įsuko į stačiai kylančią gatvę, vedančią prie miesto administracijos būstinės ir ypač bjauraus susirinkimų salės pastato, kur jam tekdavo eiti balsuoti, kol dar nebuvo persikraustęs į priemiestį.
– Stabdyk! – suriko Džeisonas. – Velniai raguoti, Robi, STABDĮ!
Iš rūko išniro bent kelios dešimtys žmonių ir siūbtelėjo jų link, kai kurie bėgo tekini ir dėl gatvės nuolydžio nė nebūtų sugebėję patys sustoti. Keletas rėkė. Vienas vyrukas griuvo, persivertė, atsikėlė ir nuskuodė toliau, plazdėdamas iš po švarko išlindusiu perplėštų marškinių skivytu. Robas pastebėjo moterį sudraskytomis kojinėmis, kruvinomis blauzdomis ir tik su vienu batu. Jis užgulė stabdžius, automobilio priekis murktelėjo žemyn, o viskas, kas nebuvo pritvirtinta, pažiro į visas puses. Vaistai, lašelinių buteliukai, adatų pakuotės, išskrieję iš – šiurkščiai pažeidžiant taisykles – sandariai neuždarytos dėžės, virto pabūklo sviediniais. Neštuvai, ant kurių taip ir nebuvo užritintas ponas Geilenas, nušoko nuo sienos, kur buvo pritvirtinti. Stetoskopas, radęs laisvą plyšį, prašvilpė, trenkėsi į priekinį langą ir nukrito ant valdymo pulto.
– Ropok pirmyn, – tarė Džeisonas. – Kuo lėčiausiai, aišku? Kad nebūtų tik dar blogiau.
Robas vos vos liestelėjo greičio paminą, automobilis pėsčiojo greičiu ėmė šliaužti gatve aukštyn. Bet žmonių srautas neseko, jų, regis, garmėjo šimtai, kai kurie – kruvini, dauguma – lyg ir nenukentėję, ir visi – persigandę. Džeisonas nuleido keleivio pusės lango stiklą ir iškišo galvą laukan.
– Kas čia dedasi? Kas nors, paaiškinkit, kas čia dedasi!
Prie jų stabtelėjo vyriškis, įraudusiu veidu, vos atgaudamas kvapą.
– Automobilis. Rėžėsi į minią, šienavo visus it kokia žoliapjovė. Nukruštas maniakas, per plauką nekliudė ir manęs. Nežinau, kiek žmonių jis išguldė. Mes buvom susigrūdę lyg peniukšliai garde, nes prie durų buvo sustatyti juosta sujungti stulpeliai, kad eilė vingiuotų tvarkingai. Jis taip padarė tyčia, o parblokšti žmonės taip ir liko voliotis kaip... kaip... jergutėliau, kaip kraujo pripildytos lėlės. Mačiau mažiausiai keturis žuvusius. Bus ir daugiau.
***
Trilogijoje buvęs policijos detektyvas inspektorius Bilas Hodžesas, kuriam vis neduoda ramybės neišaiškintas nusikaltimas, nuobodžiai stumdamas dienas prie televizoriaus kartais pasvarsto, ar verta gyventi toliau. Tačiau gavęs beprotišką pono Mersedeso laišką, kuriame šis puikuojasi savo žudikiškais darbeliais, Hodžesas, norėdamas užkirsti kelią dar vienam pražūtingam išpuoliui, įsitraukia į tyrimą.
„Radybos“ – meistriškas įtempto siužeto pasakojimas apie skaitytoją, kurio maniakiška meilė rašytojui atsiskyrėliui nužengia per toli...
Pragaištingasis Breidis Hartsfildas, per miesto rotušės skerdynes nužudęs aštuonis žmones ir dar daugiau sunkiai sužalojęs, penkerius metus praleido ligoninėje vegetacinės būklės. Breidis atsigauna, negana to, įgyja naujų grėsmingų galių ir sugeba sukelti neįtikėtiną sumaištį nė neiškeldamas kojos iš palatos. Bilas Hodžesas, „Pono Mersedeso“ ir „Radybų“ herojus vėl įtraukiamas į pačią pavojingiausią bylą ...