Laikas bėgo ir, žinoma, gerbėjų netrūko, tačiau nieko pastovaus neatsirado.
Čia vyrams apskritai yra lengviau, bet bėda ta, kad jie visada kažką turi: kitą žmoną, kitą merginą, kitą šeimą gimtinėje. Kai Voriukė išsiskyrė su vienu iš tokių, paskutinis pokalbis apie uždraustą meilę buvo nemalonus.
Prieš dvi dienas jis paskambino naktį ir paprašė pasikalbėti. Voriukė sutiko ir laukė, kol jis ateis. Jie išsiskyrė prieš du mėnesius, nes jis mat pradėjo aiškinti, kad jam reikia pabūt vienam, o po kiek laiko pamatė jį su kita.
Kadangi jis atidėliojo susitikimus, ji nutraukė su juo visus ryšius. Pas jį buvo likę keletas jos brangių drabužių, tokių kaip odinė dabar jau nebeegzistuojančios „Moods of Norway“ firmos striukė, kainavusi keletą tūkstančių kronų. Nesupratau, kaip ji taip lengvai palieka kitam tokius gerus drabužius!
– Man nereikia, tegul turi. Jeigu trukdo tegul išmeta į konteinerį, – ryžtingai kalbėjo ji.
Man tai atrodė keista. Voriukė pagal Norvegiškus standartus uždirbo nedaug, bet susitaupydavo, nes nereikėjo pirkti maisto ar mokėti už buto nuomą, viską gavo šeimoje už vaikų priežiūrą.
Dabar ji laukė jo ateinant. Pasigirdo beldimas į duris. Ji pakėlė galvą nuo degamos žvakės ir nuėjo atdaryti. Tarpdury išsitempęs stovėjo jis. Juoda odinė striukė, labai trumpai kirpti tamsiai pilkšvi plaukai. Aukštas, lieknas, jaunas vyras. Visai kitokio kūno sudėjimo nei žemi, bet stiprūs norvegai. Rankose jis laikė tris rožes.
– Labas, – prie durų pasakė jis ir palinko jos pabučiuoti. Voriukė neatsitraukė, bet buvo šalta.
– Ką tu čia dabar? – sukikeno ji.
– Tai pakviesi į vidų? – paklausė Tadas.
– Na, užeik, – nenoriai ištarė ji.
Jos mintyse šmėstelėjo, kad jis čia atėjo atgailauti ir prašyti jos sugrįžti. Būdavo taip smagu kartu ruošti valgį, eiti pasivaikščioti. Tokiu būdu ji užpildydavo emigracinę tuštumą, šeimos ir kontaktų trūkumą.
Jis kreivai nusišypsojo, įėjo į nedidelę svetainę, kuri buvo mažai atskirta nuo įėjimo ir klestelėjo ant odinės sofos prie kavos staliuko. Jo keliai aukštai išsišovė virš staliuko ant kurio degė žvakė ir buvo padėta supjaustyto „Snikerio“ gabalėliai. Jis atsisegė striukę ir apsidairė.
–Tai vis ten pat gyveni?
–Tai kaip matai, – atsakė ji.
Jis nerangiai gniaužė dideles rankas ir laukė kol ji prisės priešais su dviem puodeliais arbatos.
– Tai kaip gyveni? – paklausė Tadas.
– Gerai, o tu?– paklausė Voriukė.
– Nieko, po truputį, – atsakė jis.
Kurį laiką jie kalbėjosi apie tai, kaip einasi darbuose, kiek pavyko uždirbti, kur pavyko pakeliauti, ką pamatyti. Netrukus kalba pasisuko jiems rūpima linkme. Ore pakibęs klausimas buvo „ko jis čia atėjo ir ar nori ją susigrąžinti?“.
– Klausyk, – pradėjo jis, – mes galime vėl būti kartu jeigu tu nori.
– O kaip ta tavo kita moteris? Išsiskyrėt? – paklausė Voriukė.
– Kaip čia pasakius.
– Ką tai reiškia? – paklausė ji.
Jis nudelbė akis į puodelį ir nejaukiai pasimuistė.
– Ne, neišsiskyrėm.
Voriukė net atsilošė. Jos lūpas iškreipė pašaipi šypsena. Ji žvelgė į jį degančiomis iš pykčio akimis, sunkiai atsiduso ir palingavo galvą.
– Klausyk, – vėl pradėjo jis, – mažule, ar esi vakar gimusi? Juk visi dabar taip gyvena! Viena žmona Lietuvoje, kita žmona Airijoje, viena Lietuvoje, kita Norvegijoje. Kas čia tave taip stebina? – rėžė jis.
– Ne, – purtė galvą Voriukė, – man nereikia kaip visi ir mes apie tai jau kalbėjome. Man reikia taip, kaip noriu ir suprantu aš: arba vienintelė arba nieko!
–Na, kaip nori, aš pasiūliau, tau rinktis, – atsakė Tadas.
– Taip, aš jau pasirinkau. Ačiū! – atšovė ji.
Tarp jų stojo nejauki tyla. Jis pasijuto nelabai maloniai, bet jautėsi tvirtai ir buvo įsitikinęs, kad pasiūlė kilnų dalyką ir jos visiškai nemetė.
Ji tuo tarpu jautėsi įžeista, įskaudinta, pikta, bet toji, kuri laikosi savo principų.
Pokalbiui pasiekus tikslą dėl kurio jis čia atėjo, o būtent, pasiūlyti jai būti kartu, kol jo kita mergina yra Lietuvoje, jis sukruto eiti. Bandymas nepavyko.
– Gerai, tai aš jau eisiu. Tavo rūbai...
– Nereikia, nepradėk, – pertraukė jį Voriukė.
– Kaip nori, – atsakė Tadas.
Jis įsispyrė į batus. Apsisuko ir atidarė duris. Ji stovėjo sunėrusi rankas rimtu veidu, petimi atsirėmusi į sieną.
– Tai, ate, – pasakė Tadas.
– Viso, – atsakė Voriukė.
Durys užsidarė.
Ji nuėjo į kambarį, krito ant sofos ir ilgai verkė. Kitą dieną ištrynė visus jo kontaktus ir paskambinusi man viską papasakojo. Jeigu laimėsiu šį „Uždraustos meilės“ prizą būtinai pasidalinsiu su Voriuke, kuriai laikas susirasti tikrą, o ne slaptą, uždraustą meilę.
Atsiųskite savo uždraustos meilės istoriją adresu konkursai@delfi.lt ir laimėkite 100, 200 ir 300 eurų romantika.lt dovanų čekius.
Romantika.lt – prekės Jūsų intymiam gyvenimui ir seksualus apatinis trikotažas. Orgazmo investicijos.