Atkeliavo siunta, o ten – tik siurblys su krovimo stotele įdėtas ir jokios instrukcijos. Na, bet kas ten jau tokio gali būti sudėtinga, tiesa? Pakrovėm ir paleidom darbuotis. Prisipažinsiu, euforijos buvo daug, nes jis visai neblogai orientavosi po kambarius ir, svarbiausia, gerai siurbė ir plovė grindis.
Taip jis įgavo mūsų pasitikėjimą ir jau drąsiai jį paleisdavau darbuotis, net ir kai mūsų nebūdavo šalia. Bet vieną dieną viskas apsisuko...
Tą dieną mūsų šuo sunegalavo. Užėdė kažko. Na, atrodo lauke išsivaikščiojom, viską atliko. Grįžom namo, aš įjungiau savo nepamainomą pagalbininką praplauti grindis virtuvėje ir nuėjau pasidarbuoti prie kompiuterio. Po kiek laiko nueinu į virtuvę ir negaliu patikėti savo akimis.
Visos grindys š**inos. Kruopščiai išteptos tobula siurblio valymo trajektorija... Pasirodo, mūsų siurblys nesugebėjo atpažinti šuns paliktos praskydusios krūvelės, užvažiavo ant jos ir toliau sau sėkmingai „valė“ virtuvę. Vaje vaje, kiek darbo prisidariau lygioj vietoj!
Na, o istorijos pabaiga tokia, kad neilgai trukus siurblys sugedo, garantinio neturėjom, nes juk pirkta iš užsienio, ir teko su juo atsisveikinti. Tikiu, kad šiuolaikiniai siurbliai-robotai jau tikrai yra pažangesni ir geba lengvai atpažinti kliūtis, ir augintinių paliktas „dovanėles“.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „PIRMI“ ir gali laimėti pirmi.lt įsteigtą prizą.