Mano uždrausta meilė yra chirurgas, o aš – jam asistuojanti seselė.
Prasidėjo viskas dar rezidentūroje, aš tokia jauna, graži, bebaigianti medicinos mokslus, svajojanti užkariauti medicinos pasaulį, mažoji daktarytė, kaip jis mane pavadino. O jis, gerbiamas, daug pasiekęs skyriaus vedėjas, geriausias ligoninės chirurgas, gražus, deja 20 metų vyresnis už mane.
Tada tai atrodė tikra amžinybė, 20 metų vyresnis, tai jau tikrai senis, nors buvo gerai išsilaikęs, palaikantis formą, ir prisižiūrintis mitybą. Mane pradėjo globoti nuo pat pirmos dienos, pataria, paklausia kaip jaučiuosi, užtaria prieš kitus gydytojus, neleidžia, kad mane gainiotų kitos seselės.
O aš nieko neįtariu, mėgaujuosi jo globa, galvodama, kad tai ir priklauso skyriaus vedėjui, kad taip elgiasi su visu nauju personalu. Per naktinę pamainą net leidžia numigti, atrodo, tik kelioms minutėm užmerkiu akis, o prabudusi jaučiuosi pailsėjusi.
Aną dieną atnešė obuolių iš savo sodo, tokie įraudę, skanūs, grynas, sveikas produktas. Atnešė medaus, kai kosėjau, ir man prieštaraujant, padarė arbatos ir pakvietė kartu jos išgerti, ramiai ir maloniai žiūrėdamasi į akis.
O aš ir toliau nieko neįtariau, maniau, jis su visais toks malonus, žavėjausi, kaip bendrauja su žmonėms, kokia jo nuoširdi šypsena, koks malonus balsas, niekada nepakels tono, nieko neįžeis, o jau pacientai, jam už tokį dėmesį už rankų graibstydavo, ir nenorėdavo paleisti, vis sakydami: „Daktarėli, tu tikras angelas, nuo Dievo siųstas.“
Tačiau mano gyvenimas ligonine neapsiribojo, studentiški vakarai, sostinė, viliojo, kol sutikau jauną ir gražų. Atrodė, kad princas, tiek prilipo, tiek visko žadėjo, kad man alpo širdis, ir galvojau, kad štai pagaliau sutikau savo gyvenimo meilę. Akys apsiblausė rožiniu rūku ir atrodo daugiau nieko nemačiau, tik savo žavųjį princą.
Lėkė mėnesiai, o aš visa vaikščiojau kaip apdujus iš džiaugsmo, kad pagaliau turiu tikrą princą, kuris tuoj, tuoj ir mane nusineš į pasakų rūmus, bet tuo pačiu atsirado ir įspėjančių ženklų neatsakyti skambučiai, princo trumpi pradingimai, kalbėjimas pasislėpus, kad tik aš nieko neišgirsčiau.
Nepagalvojau, kad jei gražus man, tai ir visoms bus gražus. Viena širdies pusė norėjo pasiaiškinimų, tiesos, nuoširdumo, o kita liepė užmerkti akis, nes man taip pasisekė, susitikinėju su šauniausiu vaikinu pasaulyje.
Nuo nerimo pradėjau blogti, pajuodo paakiai, išnyko šypsena, paguodą rasdavau ligoninėje, kur mane ir toliau globojo vyriausias chirurgas, tyliai paklausdavo, kaip sekasi, padėdavo panešti krepšį, paklausdavo, ar saugiai grįšiu namo naktį.
Ir vieną dieną pakvietė išgerti arbatos į savo kabinetą, nenorėjau, nes laukiau savo amžinai pradingstančiojo mylimojo skambučio, bet jis primygtinai kvietė, ir kai atsisėdau jo kabinete, man švelniai žiūrėdamas į akis pasakė: „Tu man labai patinki, nuo pat pirmos dienos, kritai man į akį ir negaliu tavęs pamiršti.
Žinau, kad tarp mūsų didelis amžiaus skirtumas, bet jei būsi mano, galiu tau pažadėti rojų, skirsiu tau visą savo meilę, būsi mano karaliene, gali užsiimti tuo ko nori, galėsi siekti karjeros, galėsi atsidėti namams, pildysiu visus tavo norus, tik vieno prašau – noriu šeimos ir šilumos namuose. Pagalvok, matau, kad turi kavalierių, kad nusikankinai nuo tokios meilės, aš nespaudžiu, bet norėčiau kad pasirinktum. Jei renkiesi jį, aš daugiau niekada šito pokalbio nebe priminsiu.“
Išėjau sutrikusi, širdis plėšėsi į kelias puses, galva priekaištavo – ką tu su tokiu seniu veiksi, tau juk dar vėjai galvoj, man norėjosi lėkti per pasaulį, o širdis prašėsi ramybės.
Galvojau tik iki tol, kol suskambo skambutis ir mano pražuvėlis pakvietė susitikti. Nuėjau, pamačiau ir vėl pamiršau visus neištesėtus pažadus, neatsakytus skambučius, paskendau jo akyse, o kitą dieną chirurgui pasakiau, kad ne. Nes per senas, kaip aš su tokiu kur pasirodysiu, nes aš tokia jauna, ir tu pretendentų tikrai yra ir bus.
Praėjo dešimt metų, ištekėjau už jauno, gražaus, ir dabar jau galiu atvirai prisipažinti, kad nepatikimo. Pirmi metai buvo gražūs, o paskui viskas pradėjo riedėti žemyn, jo beveik nebūdavo namuose, nustojo su manim šnekėtis, liko tik buitiniai reikalai, niekur drauge neišeiname, ir aš vis bandau ir bandau klijuoti tą mūsų suskilusią geldą, apsimesdama, kad viskas gerai.
O kai nueinu į darbą (tebedirbu toje pačioje ligoninėje), kiekvieną dieną matau prieš akis vyro idealą – tą patį skyriaus chirurgą, kuris greitai po mūsų pokalbio vedė kitą mano kolegę, dar jaunesnę už mane, ir visa globa, visas rūpestis ir tas šiltas žvilgsnis dabar tenka jai.
Kaip ir žadėjo, niekada daugiau apie tą mūsų pokalbį neužsiminė, visada su manimi elgiasi pagarbiai, bet kiekvieną dieną matau, kad su ja elgiasi kaip su karaliene, kaip ja rūpinasi, kaip ją myli, o aš stoviu šalía kaip pelenė, padedu operacijos metu, ir užgniaužusi širdgėlą ir širdies skausmą stengiuosi nutaisyti linksmą veidą.
Gailiuosi, kad žmogų nuteisiau už jo metus, net neleidusi sau jo pažinti, gailiuosi, kad nenuėjau paskui širdį, ir neieškojau dvasinės ramybės, o nuėjau proto keliu, galvodama, kad jaunystė ir grožis atneš man laimę. Telieka stebėti savo uždraustą meilę iš šalies ir tikėtis, kad mano laimė dar ateityje.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse Uždrausta meilė. Konkursą remia romantika.lt. Romantika.lt – prekės Jūsų intymiam gyvenimui ir seksualus apatinis trikotažas. Orgazmo investicijos.