Pagaliau išaušo ta lemtinga diena, kai tėtis nusižiūrėjęs svajonių būstą jam įsigyti drebančiomis rankomis atskaičiavo net 25 tūkstančius rusiškų rublių. Mūsų šeimos galva visada garsėjo kaip gana taupus ir šykštus žmogus. Bet... tik ne šį kartą! Žinoma, būstui teko dar ir pasiskolinti, kad svajonė taptų realybe. Bet pirkinys buvo tikrai vertas tokių pinigų! Namas jau buvo turėjęs vienus šeimininkus, kuriems šis būstas užaugus vaikams ir jiems sukūrus šeimas tapo per daug erdvus.
Įsigijus namą iškilo problema – baldai. Senieji šeimininkai visus baldus pasiėmė. Tie, kas nežino, paaiškinsiu: sovietmečiu net ir turėdamas šlamančiųjų laisvai ir paprastai, kaip kad dabar, baldų įsigyti negalėjai. Jei tu buvai koks nusipelnęs darbuotojas, tai darbovietės profsąjunga galėjo skirti tau taloną baldams ar buitinei technikai įsigyti, o jei ne, tai verskis kaip pats išmanai.
Namo, kuriame nuomojomės kambariuką, šeimininkai ragino mus greičiau išsikelti į įsigytą nuosavą būstą. Be to, mums ant kulnų lipo jau nauji mūsų šeimininkų klientai. Žinoma, mes šiokius bei tokius baldelius turėjome. Sofa-lova, dvejų durų spinta, dujinė viryklė, stalas, spintelė, kelios kėdės – toks buvo mūsų baldų arsenalas. Sofa-lova priglausdavo mus tris: mane, mamą ir tėtį. Aš tuomet buvau dar nedidelė mergaičiukė – priešmokyklinukė, o mano tėvai dar buvo kompaktiški piliečiai, tad vietos visiems tikrai pakako. Taigi vargais negalais pasisamdę sunkvežimį persigabenome savo kuklią mantelę, kuri atrodė skurdokai naujo didelio namo kontekste.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Naujakurių nuotykiai“. Papasakokite, kaip įsirenginėjote būstą, kokių netikėtumų patyrėte, ir atsiųskite el. paštu konkursai@delfi.lt ir laimėkite 100 eurų dovanų čekį. Čia rasite daugiau idėjų, kaip atnaujinti namus.
Puikiai prisimenu tą šaltą žiemos dieną, kaip įsikėlėme į savo naujuosius namus. Pirmiausia užduotis – šiluma. Už lango spaudė 20, o gal ir daugiau laipsnių šaltukas. Name radome centrinę šildymo sistemą. Tėtis nebuvo patyręs tokių sistemų žinovas (pas šeimininkus buvo krosnis), todėl perlenkė lazdą – prikūrė tiek, kad jautėmės kaip pirtyje. O langų juk viduržemyje neatidarysi – susproginės radiatoriai! Miegoti trims vienoje sofoje ir dar tokiame tvankume – užduotis ne iš lengvųjų, todėl nutarėme laikinąjį guolį susiorganizuoti ant grindų. Pasitiesėme apklotus, pasidėjome kiekvienas po pagalvę ir bandėme užmigti. Mūsų visų nelaimei, radiatoriai visai nesiruošė atšalti. Neapleido jausmas lyg jie ne vėstų, bet vis labiau šiltų. Tiesa, nepaminėjau, kad visi sugulėme miegoti viename kambaryje – gal todėl atmosfera atrodė tokia įkaitusi.
Nuolat vartydamiesi nuo vieno šono ant kito, alinami nepakeliamo karščio, kupini naujų įspūdžių ir džiugesio, kad įsigijome nuosavą būstą, niekaip negalėjome užmigti. Savotišku gelbėjimo ratu tapo sudrėkintos paklodės, į kurias nutarėme įsisupti. Mūsų nelaimei, nuo karštų kūnų paklodės akimirksniu išdžiūdavo. Taigi pirmąją naktį turėjome užsiėmimo kaip reikalas. Bet tai dar ne viskas.
Kai artėjant rytui bandžiau sudėti bluostą, išgirdau mamą rėkiant išgąsčio kupinu balsu: „Juozai! Juozai! Daiva! Čia kažkas yra! Ir dar juda!“ Pasirodo, kad mama besivartydama atmetė už galvos ranką, kurią kažkas lyžtelėjo. Tėtis strimgalviais (kaip ir priklauso šeimos galvai) šoko iš laikinojo guolio, uždegė šviesą, o mes tik spėjome pamatyti padus pasiruošusią pasipustyti katę.
„Iš kur ta katė atsirado?! Šeimininkai paliko ar pati liko per neapsižiūrėjimą?! O gal rainė buvo išbėgusi į kokią medžioklę ir tiesiog susivėlino?“ – šiuos ir kitus klausimus analizavome vėlyvą nakties metą.
Šioje istorijoje keisčiausia buvo tai, kad, matyt, buvę namo šeimininkai specialiai paliko mums „minkštą dovanėlę“ – juk galėjo atvykti ieškoti savo keturkojo gyvūnėlio, bet ne, nežengė nei žingsnio.
„Geriau būtų palikę kokią deficitinę prekę – baldą“, – nusivylimo kupinu balsu teištarė mama… Tėtis jai pritarė be žodžių, tik linguodamas galva.