Dažnai žiūrėdavau į poras ir galvodavau, kodėl mano gyvenime nėra tokio žmogaus.
Buvau gan graži moteris, vis dar esu. Dėmesio iš vyrų susilaukdavau, bet kažko trūko – to plazdenimo pilve. Laikas bėgo, mano nusivylimas didėjo ir aš nusprendžiau išbandyti pažinčių svetaines. Kas čia blogo? Juk dabar – interneto amžius, visi internete.
Užsiregistravau vienoje pažinčių svetainėje. Man rašė, gavau įvairių pasiūlymų, bet nieko įdomaus nebuvo, kol nepamačiau jo. Sunku žodžiais nupasakoti, ką pajutau, pamačiusi jo nuotrauką pirmą kartą. To jausmo, to žaibo laukiau pusę gyvenimo. Iš nuotraukos į mane žvelgė gražus juodaplaukis, rudų akių ir kerinčios šypsenos vyras.
Dideliam mano nusivylimui pastebėjau, kad jis ne lietuvis. Jis buvo pažymėjęs vietovę – Kipras. Užsienietis, bet nieko tokio, jie irgi žmonės. Nerašiau jam, nors labai norėjau, bet man tą akimirką truko drąsos. Sėdėjau ir galvojau – čia tiek gražių merginų, toks vyras niekada neatkreips dėmesio į paprastą moterį, kuri nuotraukoje nerodo net krūtinės atviros kaip kitos moterys. Negaliu net apsakyti, kaip nustebau ir apsidžiaugiau, kai jis pirmas man parašė. Galvojau, jis mane išsirinko, buvau devintam danguje.
Mes pradėjome kalbėtis, aš sužinojau, kad jis ketina atvykti į Lietuvą šešiems mėnesiams. Supratau vieną dalyką, nors jis man sakė esąs iš Kipro, aš supratau, kad bendrauju su turku. Supykau, bet kai geriau pagalvojau, na, žmogus gal atsargus. Taip pat turkai nėra labai mėgstami mūsų šalyje. Taigi toliau bendravome. Bendravau su turku...
Iš pradžių pokalbiai buvo reti, nieko neįpareigojantys. Bet su kiekvienu pokalbiu, su kiekvienu žodžiu vis labiau mus vieną prie kito traukė. Pokalbiai tapo dažni, po to – kasdieniai. Laukdavau jo žinutės kasdien taip, kaip nieko kito. Per mūsų bendravimą pastebėjau, kad jo charakteris nėra lengvas – tiesą sakant, labai sunkus. Bet tai manęs neatbaidė.
Laikas bėgo, mes bendravome toliau. Susipykome, nustojom kalbėtis. Po dviejų savaičių jis vėl man rašė. Vėl bendravome. Turiu pasakyti, niekada taip nesijaučiau. Jaučiausi taip, lyg sutikusi savo sielos dvynį. Pradėjau jausti jam labai stiprius jausmus ir tai mane ėmė gąsdinti. Reikia pripažinti, aš turėjau paslaptį, kurios jam nepasakiau.
Aš sirgau. Taip, žinau, nereikėjo sergant ieškoti pažinčių. Bet tikrai nemaniau, kad tai taip toli nueis. Aš turėjau bėdų su skydliauke (tada dar nežinojau, kad tai – skydliaukė). Vienas daktaras pasakė, kad tai vėžys. Aš ėjau iš proto, žinoma, jis pastebėjo. Bendravome jau beveik dvejus metus. Per tą laiką aš jį bijodama atstūmiau daug kartų. Jis irgi yra mane palikęs, bet visada sugrįždavome vienas pas kitą. Tiesiog nebeįsivaizdavau savo gyvenimo be jo ir tai mane draskė į gabalus, nes žinojau, kad turėsiu jį palikti.
Mūsų pirmas susitikimas įvyko dvyliktą valandą nakties, Lietuvoje, mano tetos laiptinėje. Tą naktį, kai jis atvyko, lijo. Prisimenu viską. Jo rudas akis, žvelgiančias į mane, jo kvapą, apkabinimus, bučinius. Prisimenu skausmą, kurį patyriau tą naktį jį atstumdama. Aš neturėjau pasirinkimo – prieš mane stovėjo mano svajonių vyras, bet aš negalėjau būti su juo dėl savo ligos, apie kurią jis nieko nežinojo.
Žinoma, jis ant manęs supyko, to susitikimo laukė beveik dviejus metus. Aš irgi. Paskui nusiramino. Po paros paklausė, kas su manimi negerai. Aš nebeištvėriau ir jam parašiau visą tiesą. Mes susirašinėjome per „WhatsApp“. Atsakymas buvo... tyla.
Man žemė slydo iš po kojų, ašaros tekėjo, aš jam prisipažinau, kad galių mirti, o jis man neatsakė nieko. Pažintis pasibaigė, bent tada taip galvojau. Verkiau dėl jo kaip dėl jokio kito vyro neverkiau.
Atėjo operacijos laikas, mane išoperavo. Buvau sveika ir gyva. Mačiau jį kelis kartus internete, bet mes nebendravome. Mane graužė sąžinė, aš galvojau, kad galbūt nebučiau sirgusi ar melavusi, viskas būtų kitaip. Vieną dieną sužinojau apie jo vestuves. Prisipažįstu, ne iš karto patikėjau. Vėl žemė išslydo iš po kojų.
Pagalvojau ir nusprendžiau jam parašyti per mesendžerį. Nusprendžiau jį pasveikinti, pagalvojau, jei jau vedė, gal pagaliau galės man atleisti. Po kelių dienų gavau jo atsakymą. Jis man parašė, kad iš tikrųjų nėra vedęs. Mes trumpai pabendravom. Per tą trumpą pokalbį jis sugebėjo mane pažeminti kaip niekas kitas iki šiol. Pasijutau įskaudinta ir tokia pikta, kad net baisu pasidarė.
Taip pat pajutau gėdą, kad šitą žmogų aš kažkada besąlygiškai mylėjau. Ir viena mano dalis jį mylės amžinai, aš tai žinau. Nesusilaikiau, padėkojau jam už pokalbį ir kad aiškiai leido suprasti, ką galvoja apie mane. Tai buvo paskutiniai mano žodžiai, ištarti šiam vyrui. Žinau, kad daugiau jo nebematysiu ir neišgirsiu, žinau, kad nesutiksiu daugiau žmogaus, kuriam jausčiau kažką panašaus. Aš tam žmogui nebeegzistuoju, jis man irgi. Daugiau jam niekada nerašysiu, o jis man, daugiau nebus pokalbių ir drugelių.
Mus išskyrė mano liga, melas ir nesusikalbėjimas. Ar tai buvo tikra? Taip, buvo. Net ir dabar, kai rašau šiuos žodžius ir mano gyslose verda kraujas, man širdis plyšta iš skausmo, nes žinau, kad savo meilės aš daugiau nei pamatysiu, nei išgirsiu. Aš privalau tą žmogų galutinai išbraukti iš savo gyvenimo, kaip jis išbraukė mane.
Atsiųskite savo uždraustos meilės istoriją adresu konkursai@delfi.lt ir laimėkite 100, 200 ir 300 eurų romantika.lt dovanų čekius.
Romantika.lt – prekės Jūsų intymiam gyvenimui ir seksualus apatinis trikotažas. Orgazmo investicijos.