Su didžiausiais ryšuliais, kaip čigonai, kraustydavomės iš buto į butą. Gimė sūnus. Norėjosi pastovios gyvenamosios vietos. Pradėjome dairytis, kuris bankas galėtų duoti paskolą. Pajamos buvo nedidelės, tad pagal suteiktą paskolą galėjome įsigyti tik vieno kambario butą. Pradiniam įnašui pinigų nebuvo.
Mano bendradarbiai, draugai sumetė (paskolino) pinigus, kas kiek galėjo. Laiko buto paieškoms nelabai buvo. Agentūra pasiūlė butą pagal mūsų turimą biudžetą. Nuvykus apžiūrėti ištiko lengvas šokas: mediniai, ištrupėję langai, orlaidės, apkamšytos kartonu, tapetai, klijuoti miltais, butas pilnas luženų, virtuvėje sukrypusi dujinė viryklė... Vaizdelis tikrai ne koks. Bet neturėjom kitos išeities – arba perkam, arba vėl nuomojamės.
Darbo kolegos man patarė: „Pirk, vaikeli, koks bebūtų, bet savas kampas...“
Dar gyvenom nuomojamame bute, nes nusipirktame gyvent buvo neįmanoma. Po truputį pradėjom tvarkytis, plėšėm tapetus, bandėm atsikratyti bute esančiais daiktais. Ką galėjom, tvarkėm savo jėgom. Vyras per pažįstamų pažįstamus pasamdė darbuotojus buto remontui. Kadangi kvalifikuotiems darbininkams neturėjom pinigų, samdėm tuos, kurie sutiko atlikti darbus už mūsų siūlomą atlygį.
Dienos bėgo.. Reikėjo mokėti ir buto nuomą, ir paskolą. Norėjosi susitvarkyti kuo greičiau. Darbų nekontroliavome. Po truputį jie ėjo į pabaigą. Vieną vakarą užsinorėjau pažiūrėt, kaip atrodo butas...
Įėjus kvepėjo dažais ir norėjosi jau greičiau įsikelti. Pažvelgusi į vonią apstulbau: visos plytelės buvo suklijuotos kreivai. Aš, moteris, nelabai gaudausi tuose reikaluose, bet plika akimi matėsi, kad klijuota „kaip gavosi“. Darbininkai įsipareigojo viską ištaisyti. Ir viskas vėl užsitęsė. Pinigai juk kapsėjo. Diena po dienos, po truputį, dėjomės daiktus į dėžes, ruošdamiesi kraustymuisi.
Gavę atlyginimus nusipirkom būtiniausius daiktus. Remontas buvo baigtas, aišku nieko ypatingo, viskas iš pigiausių medžiagų, bet savi namai... Į pagalbą nieko nekviečiant, savo jėgomis persikraustėm. Bute buvo tik sofos, televizorius, virtuvėje – viryklė. Nei baldų, nei spintos, nei stalo virtuvėj nebuvo. Kambario viename kampe buvo sūnaus drabužiai, kitame vyro, o dar kitame – mano. Storo kartono apversta dėžė atstojo stalą, o indus plovėme vonioje. Daiktai buvo dėžėse. Ramino tai, kad mes jau savo namuose, ir tokie nepatogumai laikini.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Naujakurių nuotykiai“. Papasakokite, kaip įsirenginėjote būstą, kokių netikėtumų patyrėte, ir atsiųskite el. paštu konkursai@delfi.lt ir laimėkite 100 eurų dovanų čekį. Čia rasite daugiau idėjų, kaip atnaujinti namus.
Vyras prisiminė, kad jo buvęs bendradarbis gamina baldus. Paskambino Ryčkai ir jis mielai sutiko mums pagamint baldus, netgi palaukti dėl apmokėjimo. Atrodo, vyko viskas sklandžiai. Atvykęs Ryčka išmatavo, patarė, paėmė avansą už medžiagas ir pažadėjo po savaitės baldus. Atrodė patikimas. Laukiau nesulaukiau, kada galėsiu susikabinti drabužius į spintą ir atsisėsti už normalaus pietų stalo, ir lėkštes plauti ne vonioje, o virtuvės kriauklėje. Laukiau nesulaukiau, kada prabėgs savaitė. Norėjosi kuo greičiau susitvarkyt tą betvarkę ir susidėliot daiktus.
Praėjo savaitė ir antra įpusėjo. Ryčka su baldais nesirodė ir neskambino. Pradėjau nerimauti ir raginti vyrą, kad skambintų, važiuotų, ieškotų Ryčkos... Bet jis neatsiliepė į skambučius, o kur jo cechas, vyras nežinojo, tad liko tik laukti.
Drabužiai sumesti kampuose, vonia aplipusi riebalais, koridoriuj neiškrautos dėžės... Ėmė erzinti visa ta betvarkė, norėjau kuo greičiau susitvarkyti, bet šioje situacijoje buvau bejėgė. Bėgo laikas, mėnesis, antras ir trečias... Su vyru prasidėjo barniai, priekaištavau, kad jis nieko nedaro. O ir pakeisti nelabai buvo ką, nes baldams pinigų nebuvo, tad liko laukti Ryčkos.
Atsitiktinai, eidama iš parduotuvės, sutikau pažįstamą. Įsikalbėjom. Pasirodo, baldininkas Ryčka – jos brolio draugas. Susižinojau, kad jis kelis mėnesius buvo išvykęs, dalyvavo drifto varžybose, yra užkietėjęs lenktyninkas, ir dar jis turėjo šeimą ir meilužę.
Vyras nesiėmė jokių veiksmų, tad man kažką reikėjo daryt. Sugalvojau planą – chuliganą. Vyro telefone susiradau Ryčkos numerį ir iš savo telefono išsiunčiau žinutę: „Pasikeitė numeris. 15 h laukiu tavęs parke, pasiilgau. Tavo meilutė:).“
Po minutės gavau atsakymą: „Galiu vėluoti. Būsiu.“
Na, galvoju, daugiau nei tris mėnesius laukiau, tai pusvalandukas nieko nereiškia. Bijojau tik vieno, kad jis manęs nepasiųstų kuo toliau... Bet buvau viską apmąsčiusi. Juk mes, moterys, gudrios.
Ryčka nevėlavo, buvo laiku. Pamatęs sutartoje vietoje ne meilužę, bet mane, nustėro. Ėmiausi šantažo, nes kitos išeities neturėjau: arba, arba...Sakiau, jei jis per savaitę nepadarys baldų, pranešiu žmonai apie meilužę. Nors pati apie ją nieko nežinojau. Bet Ryčka ne juokais susinervino. Pradėjo išsisukinėti ir sakyti, kad viskas netiesa, jog jis neturi laiko ir panašiai. Bet pamatė, kad su manim menki juokai... Ir sakė – viskas bus sutvarkyta.
Laukiau. Šį kartą nepavedė. Penktadienio vakarą spinta buvo koridoriuje o baldai virtuvėje. Aišku ,baldai ne visai mane tenkino, matėsi skubotai atliktas darbas, bet geriau negu nieko.
Aš jam padėkojau ir pasakiau: „Už darbą jau sumokėjau trijų mėnesiu chaosu, betvarke, savo nervais ir barniais šeimoje.“
Jis į mane kreivai pažiūrėjo ir pasakė: „Su tokia boba nė vienas vyras nepražūtų.“
O aš pridūriau: „Nepyk, čia man buvo vienintelė išeitis iš situacijos.“
Savaitgalį pusryčiavom už naujo stalo, indus plovėme virtuvėje, o drabužiai iš kambario kampų atsidūrė spintoje. Apsidairiau aplink, gera, švaru, viskas savo vietose... Mintyse prisiminiau darbo kolegų žodžius: „Kaip gera turėti savo namus, kokie jie bebūtų...“
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Naujakurių nuotykiai“. Papasakokite, kaip įsirenginėjote būstą, kokių netikėtumų patyrėte, ir atsiųskite el. paštu konkursai@delfi.lt ir laimėkite 100 eurų dovanų čekį. Čia rasite daugiau idėjų, kaip atnaujinti namus.