Močiutės iščiūčiuota, išliūliuota, pamigdyta, apklostyta, skanėstais pamaitinta, nesibaigiančių pasakų ir žaidimų apsuptyje augo mano dukrytė. Su močiute jai niekada nebuvo nuobodu! Mūsų močiutei šiemet sukaks 75 metai. Ji – pokario vaikas. Visko buvo jos gyvenime: ir šilto, ir šalto, tačiau visa tai ją užgrūdino. Kiekvienais metais mamos veide pastebime vis daugiau raukšlių, kurios vis gilėja ir gilėja, bet mums ji visada išlieka jauna ir graži.
Močiutė gyvena name su seneliu, o jos mylimiausia ir vienintelė anūkėlė – sostinėje. Ji labai dažnai atvyksta aplankyti močiutės. Kiekvienas judviejų susitikimas abiems nepapratai brangus! Močiutė labai mėgsta megzti – tuo labai džiugina visą mūsų šeimyną. Kokius gražius megztinius, kojines, pirštines ji anūkėlei yra numezgusi, tiesiog yra kur akis paganyti! Gražu iš šalies žiūrėti į šias dvi giminingas sielas. Nė karto gyvenime jos nėra apsipykusios. Viena kitą nenustoja stebinti įvairiomis širdžiai mielomis dovanėlėmis.
Dažnai mintimis grįžtu į dukros vaikystę. Kai vartau senus nuotraukų albumus, prisiminimai staiga atgyja. Iš vienų nuotraukų į mane žvelgia jauna, graži, elegantiška mama, iš kitų – jauna močiutė, glėbyje laikanti anūkę. Bevartant nuotraukas iš atminties išnyra prisiminimai, kaip nuoširdžiai, kantriai ir su begine meile antroji mama slaugydavo sergančią savo mažutę anūkėlę.
Per naktį nesumerkdama akių rymodavo prie jos lovelės, nešiodavo ant rankų, supuodavo, kad tik skausmas greičiau atlėgtų ir liga atsitrauktų. Būdama trejų metukų anūkėlė susirgo ausų uždegimu. Močiutė, tikrąja to žodžio prasme, mus visus sukėlė ant kojų. Buvo žiema. Sniego pusnys, šalta. Nepaisydama nepalankių oro sąlygų antroji mama glėbyje nešina anūkėle nuvyko į rajono centrą pas ausų ligų gydytoją. Po vizito brangiausią savo turtą saugiai parsigabeno į namus. Greitai anūkėlė, slaugoma rūpestingos močiutės, pakilo iš ligos patalo.
Mano mama su anūke turi savo ritualų ir įvairių paslapčių. Kiekvieną dieną močiutė sulaukia anūkės skambučio. Jos gali kalbėtis valandų valandas! Močiutė visada randa anūkei laiko, kad ir kokia užimta ji bebūtų. Močiutės dėka anūkė sąžininga, maloni, gerbia vyresniuosius ir jiems padeda, džiaugiasi gyvenimu ir šypsosi kiekvieną dieną. O jau meilė vienos kitai tiesiog per kraštus liejasi! Puikiai abi sutaria visais klausimais.
Ne visas jų paslaptis ir aš žinau. Kartais net imu pavyduliauti joms to tokio ypatingo ryšio. Kai sužino, kad anūkė atvyks jos aplankyti, močiutė pradeda skraidyti tarsi ant sparnų, įgyja antrą kvėpavimą. Ir ką gi ji daro? Pirmiausia pasislėpusi nuo manęs sudaro valgiaraštį, į kurį įtraukia pačius mėgstamiausius mano dukros patiekalus. Antras močiutės žingsnis – sąrašiukas valgių, kuriuos anūkė pasiims su savimi.
Tada prasideda įdomiausioji dalis – vaikščiojimas po parduotuves ir apsipirkimas. Trūks plyš močiutė būtinai suras viską, ką mėgsta jos mylima anūkė. Anūkės vizito dieną namuose vyksta tikrų tikriausias sujudimas. Močiutė nubunda su aušra – jos laukia daug širdžiai malonaus darbo. Ant viryklės pūpso pilna įvairaus dydžio puodų, kurie tik šokinėja ant kaitrios ugnies. Močiutė net išsijuosusi pjausto, kepa, verda, maišo, pila. Ir niekam nevalia į virtuvę įžengti, nes kokį smalsuolį tuoj piktai apibara ir išstumia per duris.
Mūsų močiutė yra nepaprastai sėslaus būdo. Namai – jos tvirtovė. Senokai ji save lepino kokia nors kelione ar buvimu neformalioje aplinkoje, nes visada galvoja apie kitus. Pastaruoju metu pašlubuoja mūsų antrosios mamos sveikata: širdelė vis dažniau primena apie turimas problemas, sąnariukai kaip koks senas aprūdijęs užraktas tai vienur, tai kitur sugirgžda, rankelės nuvargsta nuo nesibaigiančių dienos darbų, akelių šviesa po truputį gęsta. Artėjančios gimimo dienos proga mūsų mamai-močiutei ruošiame staigmeną. Gal šis nuoširdus pasakojimas pavergs skaitytojų širdis ir taps gražios staigmenos dalimi. Ką gali žinoti... Juk stebuklų nutinka.