Žiūrėjau pro langą – žibintų apšviesti seni kaštonai monotoniškoje vakaro dulksnoje tyliai skleidė baltus žiedų bokštus. Žiūrėjau į nuotrauką – paprastą prašalaičiui ir tokią ypatingą man, žyminčią aštrų gyenimo posūkį, kai baigėsi gražiausias, nerūpestingas laikas.
Trisdešimt penkeri metai atgalios. Vasara prieš mano pirmąją klasę. Vasara, kai mama skyrėsi su tėvu ir buvo beprotiškai sulysusi. Vasara, kai likome vienos. Diena, kai pakeliui į fotoatelje šokoladiniais ledais sutepiau gražiausią savo suknelę, tad teko pozuoti taip, kad paslėpčiau ant pilvo bjauriai įsitaisiusią rudą dėmę. Diena, kai nuo ledų, o gal jaudulio, man skaudėjo pilvą, todėl nepavyko prieš objektyvą išspausti nė menkiausios šypsenos. Ir nuotrauka išėjo visai nešventiška.
Nuo tos vasaros visą vaikystę pamenu tik mudvi. Mama ir jos vaikas – nestabili valtelė neramiame, naujai atsivėrusio ir nepažįstamo kapitalistinio pasaulio vandenyne.
Visur kartu. Rytais į mokyklą, po jos – pas mamą į darbą, į vakarinius jos darbo susirinkimus tamsiose daugiabučių namų laiptinėse ir rūsiuose, kur kantriai ir tyliai lyg pelytė laukdavau, kol pagaliau galėsime susikibę už rankų eiti namo. Savaitgaliais – kelis kilometrus pėsčiomis į kolektyvinį sodą ir atgal su daržo gėrybių pilnais krepšiais.
Miegojome apsikabinusios ant vienintelės namuose išlankstomos sofos. Nepraleisdavome nė vieno indiško filmo visuose trijuose miesto kino teatruose (man tai buvo svajonių pasaulis, tviskantis ryškiais sariais ir auksu, kupinas šokių ir dainų – tarsi atsvara mūsų tyliai bespalvei kasdienybei). Tik kartą per metus vienai savaitei mama palikdavo mane tai pas vienus, tai pas kitus kaimynus ir autobusu išvažiuodavo į Lenkiją, kur pardavinėdavo vėlyvais vakarais savo megztas servetėles ir panašius niekučius. Ji parveždavo lauktuvių mūsuose dar nematyto gėrio, kuris dienai ar dviems padarydavo mane populiariausia klasės mergaite, – dieviško skonio valgomų guminių meškučių.
Mano mama ypatinga, nes ji sugebėjo nepritekliuje stebuklingai sukurti man vaikystės pasaką. Ir aš turėjau tiek daug dalykų, kurie iki šiol gražiausiais prisiminimais virpina širdį.
Mano geriausios vasaros atostogos – mažame mediniame sodo namelyje (veikiau pašiūrėje) be elektros, nuo drėgmės išlinkusiomis grindimis ir pelėsio paliestomis sienomis, bet už jo atdaro lango nakties vėjuje linguodavo milžiniškas nuostabiai kvapnių raudonų rožių keras. Prabudus ryte šalia lovos laukdavo ką tik nuskintų braškių dubuo, o smagiausia pramoga – laistytis vandeniu arba tyliai prisėlinus įmesti viena kitai už apykaklės kuo didesnę varlę.
Mano skaniausias maistas – mamos surinktos mėlynės su pienu ir juodos duonos trupiniais, storai aptepta sviestu minkštutėlio batono riekė ir mūsų šiltnamyje sunokęs sultingas, vos telpantis į delną pomidoras, bulviniai blynai traškiu krašteliu. Man iki šiol atrodo, jog nieko skanesnio pasaulyje nėra...
Laukiniame dešimtajame dešimtmetyje, atplūdus Vakarų pasaulio gėrybėms, aš turėjau viską, ko galėjo geisti tuometinis vaikas: neononių spalvų timpas, „tetrį“, „džinsofkę“ ir net pačią tikriausią Barbę už 27 dolerius (tais laikais – beprotišką kainą vienišai mamai). Atėjus paauglystei, gavau net savo asmeninį kambarį – mamos erdve liko tik virtuvė, o jos lova tapo ant grindų patiestas čiužinys.
Dabar, žiūrėdama į tamsioje gatvėje telkšančias balas, mąsčiau, ką ji galvodavo tomis naktimis, kai negalėdavo užmigti puodų ir keptuvių draugijoje, apsupta visą vakarą gaminto maisto kvapų. Apie ką svajojo? Ko ilgėjosi? Ko turėjo atsisakyti, kad nupirktų man trokštamą gimtadienio dovaną ar patenkintų dar vieną vaikišką užgaidą?
Kaip skaudu pripažinti, kad būdami vaikai (o kartais ir suaugę) mes dažnai tokie nedėkingi ir nejautrūs. Priimam kaip duotybę rūpestį, meilę ir pasiaukojimą. Tikim, kad viskas taip ir privalo būti. Galvojam, kad padėkosim, atsiprašysim, pasakysim „myliu“ kitą kartą, nors mums niekas nepažadėjo, jog „kitas kartas“ egzistuos.
Mama, žinau, kad skaitysi šiuos žodžius. Žinok, kad aš labai Tave myliu, tik nežinau, kodėl taip sunku tai pasakyti garsiai. Kiekvieną kartą noriu stipriai apkabinti, prisiglausti ir padėti galvą Tau ant kelių kaip kadaise, tik man baugu Tavo senatvės, nes Tavo žili plaukai ir raukšlėtos rankos skaudžiai primena, kad aš jau seniai nebe vaikas ir kiek daug smilčių išbyrėjo iš mums atmatuoto gyvenimo laiko.
Esu Tau dėkinga už tiek svarbių dalykų, už kuriuos niekada nedėkojau; Tu manai, kad juos pamiršau (o gal ir pati užmiršai?), bet aš viską atsimenu: už iš jauno kareiviuko atkovotą gultą naktiniame traukinyje į Kijevą, kad galėčiau nors šiek tiek numigti; už tai, kad lemtingą akimirką pabeldei į langą, kai mane, penkiametę, iš kiemo jau vedėsi nepažįstamas vyras, pažadėjęs nupirkti saldainių; už tai, kad nė karto nepriekaištavai, kai sutartu laiku negrįždavau iš šokių; už tai, kad leidai man dažyti raudonai plaukus ir nešioti plėšytus džinsus, nusagstytus šimtais žiogelių; už ranka rašytus laiškus, kuriuos man siuntei studijų metais (aš juos visus tebeturiu). Mama, tu esi mano šviesa!