Vieni skubantys – jie tik išbėgę iš saunos pasineria po burbuliukais ir užmerkę akis bando atsigauti po sunkios darbo dienos. Tokios publikos neverta užkalbinti, nieko iš jų neišpeši. Jų užmerktos akys tave tarsi įspėja: nesiartink prie manęs, aš labai pavargęs. Ši publika renkasi dažniausiai vakare, po darbo dienos, ir ji manęs nelabai domina.
Bet yra ir kitas kontingentas. Tai senjorai ir senjorės, bedarbiai, laikinai nedirbantys dėl ligos ar kitų priežasčių. Nebrangus abonementas suteikia galimybę apsilankyti klube visiems norintiems.
Turėdami marias laisvo laiko bendravimui, kabėjimui saunose ir pasiburbuliavimams, jie atakuoja baseiną, šilumines kabinas ir vonias sporto klube jau nuo ryto.
Bent jau porą kartų per savaitę ir aš nueinu palepinti savo kūną į sporto klubą, esantį šalia namų. Man patinka pakaitinti jau bepradedančius senti kaulus, kurie jau ima zysti, ne prašydami, bet reikalaudami šilumos. Ypač žiemą.
Man patinka pasikepinti saunos orkaitėje, apversti save kaip blyną ir, kai smėlis laikrodėlyje subyra iki paskutinės smiltelės, pėdinti basomis kojomis link burbuliuojančio puodo.
Ryte visada rasi pašnekovų neužmerktomis akimis. Ryte nėra pervargusių. Tąryt – taip pat. Apie Kalėdų laiką susipažinau su jauna, bendrauti nusiteikusia tamsiaplauke mergina Bianka, kurios anksčiau čia nebuvau sutikusi.
Bianka apsilankė klube, nes šiandien jai laisva diena. Prisistatėme ir, įsitaisiusios viena prieš kitą, pradėjome burbuliuoti.
Pasirodė, kad Bianka dirba viename iš populiariausių liukso „de Bijenkorf Amsterdamo“ prekybos centrų, kuriame renkasi publika iš viso pasaulio. Publika neabejinga vardiniams nepigiems gaminiams, t. y., liukso klasės daiktams.
Norint čia dirbti reikia gerai mokėti ne tik vietinę Olandų kalbą ir, žinoma, anglų, bet pageidautina dar ir trečia kalba: vokiečių, prancūzų, rusų arba kiniečių.
Tai – liukso parduotuvės klientams, kurie turi pakankamai euriukų savo kišenėje. „Bijenkorf“ traukia turistus iš viso pasaulio, kurie atvyksta į Amsterdamą apsipirkti. Ypač prieš Kalėdas, kai prasideda išpardavimai ir akcijos.
Į mano klausimą, ar darbas patinka, Bianka aplaižiusi burbuliukus nuo storų, panašių į dešreles (greičiausiai putlintų) raudonų lūpų atsakė: „Darbas nelengvas, bet gan įdomus. Kas dieną pro tave praeina labai daug įvairaus plauko žmonių iš viso pasaulio.
Vieni jų malonūs, kiti abejingi ir šalti, treti pasikėlę ir net bando su tavimi elgtis taip, lyg tu būtum jų tarnas. Na, nedraugiškiausia publika, mano nuomone, yra indai. Žinoma, tik turtingi indai gali sau leisti apsipirkti šioje parduotuvėje.
Į aptarnaujantį personalą jie žiūri kaip į tarnus. Na, tu žinai tą kastų sistemą jų visuomenėje. Jei esi turtingas – tu esi Dievas, jei ne – tarnas. Bet tegul jie nebando savo teorijų čia, Amsterdame.
Po kelių grubių pažeminimų ir išsišokimų, aš juos atšaldžiau. Išrėžiau tiesiai šviesiai, kad jų neaptarnausiu ir tegul dingsta iš skyriaus, kol nepakviečiau apsauginio. Jie nustebę žiūrėjo į mane taip ir nesuprasdami, kaip tarnas gali šokti prieš poną. Bet nieko. Vėliau apsiramino.“
„Ui, nieko gero. Bet yra tikriausiai ir kita grupė pirkėjų, kurie elgiasi normaliai? Kitaip dirbti būtų neįmanoma?“ – paklausiau.
„Žinoma, kad yra. Man labiausiai patinka rusų turistai. Perka brangiausius daiktus tiesiog maišais. Be dešimties tūkstančių eurų, dovanų Kalėdoms pirkimo jie nepradeda. Turi be galo didelį humoro jausmą. Mėgstantys bendrauti ir negaili arbatpinigių.
Neseniai buvo apsilankę tokie du jauni vyrukai. Juokingi tipeliai. Vienas prieš kelias dienas pirko pas mane neperšaunamą geros firmos lagaminą, kuris, žinoma, labai gerai ir kainuoja. Pasigyrė draugui, o tas sumanė išbandyti, ar tikrai kaina verta kokybės.
Suradę nuošalią vietelę kažkur garaže, šovė į tą lagaminą porą kartų ir liko labai patenkinti. Lagaminas neprasišovė. Tokios geros, kokybiškos prekės, žinoma, prireikė ir jo draugui. Ir dar paėmė vieną dovanų savo uošviui. Padėkoję už nuostabią prekę dar paliko man storą pluoštą arbatpinigių – Kalėdų proga.
Kad būtų daugiau tokių turistų. Gerai, eisiu jau namo. Mano oda išbrinko kaip senas batas. Iki kito karto, gal dar pasimatysime“, – pasakojimą baigė mergina.
Atsisveikinusi Bianka nušlepsėjo šlapiomis kojomis rūbinių link, vis timpteldama į jos apvalios sėdynės tarpą sulindusių vardinių bikinio kelnaičių kraštą. Greičiausiai pirktų „Bijenkorfe“ už arbatpinigius.
Daugiau autentiškų lietuvės, gyvenančios Olandijoje, istorijų rasite jos knygoje „Olandiško sūrio skonis“.