Po metų laiko, kai maniškis nustojo mylėtis, ėmiau žvalgytis. Labai greit radau džentelmenų, kurie suprato mano problemą. Jaunimas, aišku, išvis neklausia apie tokius dalykus.
Pasakysiu atvirai. Kai pirmą kartą išsipuošiau į pasimatymą, žiūrėdama į veidrodį paklausiau savęs: „Gal tik to jam ir reikia? Trupučio prieskoniukų? Ir vėl viskas bus kaip buvę?“
Mat jis buvo puikus meilužis, nepasididžiuosiu pasakyti – tikras eržilas, tik kad… retai.
Pirmas „neištikimybės“ vakaras nenusisekė. Erzino padavėjos, erzino praeiviai. Viskas neįtiko. Paskambinau vyrui, kad parsivežtų. Negali. Užsiėmęs. Įkalbėjau. Planas buvo praleisti naktį drauge – bare ar šiaip kur romantiškai. Nė velnio. Atvažiavo, parvežė namo ir užsitrenkė darbo kambaryje.
Va tada tai pasileidau nuo grandinės.
Tapau pavyzdine žmona – namai blizga kaip niekad, su anyta pašnekėta, šuo išvedžiotas, jokios vaikų nesąmonės negadina nuotaikos, nes žinau, kad bent kartą per savaitę būsiu patenkinta.
Vis galvojau, kada maniškis pastebės? Grįždavau neblaivi, paryčiais. Nieko. Tyla.
Panašu, kad mudu žaidžiame žaidimą. Jis, manau, žino. Aš jo nebegerbiu visiškai. Koks jis vyras? Nei kažką sako, nei dėl manęs kovoja, nei skiriasi... Skyrybų, beje, nebijau. Turiu finansinį pagrindą, tuo nepagąsdins. Myli vaikus? Pernelyg vyriškas tam. Patogumas? Betgi pro duris ragai neleidžia praeit…
Ką gi, pažiūrėsim, kaip bus. Likusiai vasarai galvoju apie atostogas atskirai. Vaikus į kaimą, pati – į Tailandą, o „mielasis“ galės su šuniu sėdėt. Ir galvot. Gal sugalvos ką nors. O gal ir ne.