Bet šiandien mane gerokai nustebino neseniai „Delfi“ pasirodęs straipsnis, kuriame užsimenama apie vaikiną, užsukusį į kavinę Vilniuje ir ten dirbusias juodaodes merginas išvadinusį beždžionėmis. Kaip gi taip? Negi tas jaunuolis niekada savo gyvenime nematęs tamsaus gymio žmonių? Kyla įvairios mintys, kas sukasi to vaikino galvoje. Juk tos merginos negali nusiprausti, nusiplauti, ar kažką tokio padaryti, kad atrodytų kaip europietės. Jos tokios gimė, ir tokiomis liks visą gyvenimą. Juk jos nepasirinko savo odos spalvos, ir visai nekaltos dėl to.
Čia prisiminiau vieną panašų atvejį, kai beveik prieš dvidešimt metų dirbau LG fabrike Niuporte, pietų Velse, Jungtinėje Karalystėje. Ten vieną dieną prie surinkimo linijos dirbti atėjo jaunas vaikinas, neseniai atvykęs iš Šiaulių. Jis stovėjo lygiai priešais mane kitoje linijos pusėje. Šalia jo buvo vidutinio amžiaus juodaodis. Tas šiaulietis man pro sukąstus dantis išlemeno, kad negali net stovėti šalia jo, kad jį pykina vien tik į jį pažiūrėjus.
Mudu kalbėjome lietuviškai, ir gerai, kad tas vargšas juodaodis nesuprato, apie ką mes diskutuojame. O aš tam vaikinui jau gana piktokai atrėžiau, ar jis suvokia, ką kalba. Ir paaiškinau, kad čia gi ne jo kaltė, kad gimė toks. Ir žinot, po pertraukos tas šiaulietis mane nustebino. Jis prisipažino ilgai mąstęs apie tai, ką aš pasakiau, ir suprato, kad buvo neteisus. O aš tą dieną džiaugiausi, kad nors vieną žmogeliuką atvedžiau į protą.
Dažnai pagalvoju, ką mąsto, kaip jaučiasi juodaodžiai, kai jiems į akis pasakomas koks nors negražus žodis vien dėl odos spalvos. Kokią psichologinę kančią ir traumą galbūt jie nešioja visą gyvenimą. Bandau save įsivaizduoti jų vietoje. Kodėl kai kurie nevispročiai nesuvokia, kaip mąsto ir ką sako. Kodėl apskritai kai kam malonu nekęsti kitaip atrodančio? Gal tada reikėtų nekęsti visko, kas mus supa, kas atrodo ne taip, kaip mes? Juk ir mūsų augintiniai, išskyrus tas pačias beždžiones, visai nepanašūs į mus, bet kažkodėl mes (dažniausiai) juos mylime?
Kai man ant kelių užlipa mano Kiska, kartais pagalvoju, kaip gerai, kad aš negimiau kate. Bet Kiska turbūt taip negalvoja. Nors kai virtuvėje atsirado nauja viryklė su veidrodinėmis orkaitės durelėmis, mano keturkojis kokias dvi savaites negalėjo žiūrėti į savo atvaizdą. Juokas imdavo, kai išgirsdavau keistą jos miaukimą, lyg riaumojimą, kuris leido suprasti, kad ji nesitikėjo pamatyti savęs tokios. Ji suprato, kad mato savo atvaizdą. Turbūt katinukas galvojo, kad yra panašus į mane. O aš galvoju, kad reikia mylėti ir priimti visus, nesvarbu, kaip kas atrodo. Svarbiausia, kaip elgiasi. Mano Kiska elgiasi labai kultūringai, nedrasko baldų, eina į savo tualetą. Kaip jos nemylėti?
Juodaodžiai tuo tarpu juk yra žmonės, tik gal vienas kitas kiek karštesnio kraujo. Bet tai suprantama, nes jie gimė (bent jau protėviai) karštoje Žemėje. Todėl juos, kaip ir visus kitus šios Žemės gyventojus, reikia priimti tokius, kokie yra. Galime jų nemylėti, jei nėra už ką, bet gerbti privalome. Nes jie, kaip ir mes, yra tiesiog žmonės.
Suprantu, pasakysite, pažiūrėk į Ameriką, į kai kurias kitas pasaulio šalis. Ten rasizmas vis dar klesti. Taip, vis dar, bet su juo kovojama, ir labai rimtai bei atvirai. Jeigu kas nors, pavyzdžiui, Anglijoje, juodaodžiui pasakytų, kad jis panašus į beždžionę, atsidurtų teisiamųjų suole. Jeigu kam nors smegenys neveikia taip, kaip turėtų, yra ir papildomų priemonių joms padėti.
Norite išsakyti savo nuomonę ar pranešti naujieną? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt