Taigi, patys suprantat, kokia laimė mane ištiko šį kartą. Praktiškai, vienišų kelionių prakeiksmas buvo panaikintas.
Santorini saloje mus pasitiko taksi autobusiukas už 25 eurus. Kelio iki mūsų Los Palangėlių atitikmens miestuko tebuvo gal aštuonios minutės. Jau įdomu. Penkių žvaigždučių viešbutis, pasirodo, turėjo visai ne olimpinio dydžio baseiną, kaip puikavosi nuotraukose. Pusryčiams davė klaikią kavą iš termoso ir dirbtines sultis. Žinoma, salos sostinėje vien šių stiklinė su gražiu vaizdu į jūrą kainavo 10 eurų – gal todėl. Teko eiti iki vietinio kioskelio, kur atsipūtęs bičiukas su šypsena mus viskuo aprūpindavo. Tiesa, pro brangaus viešbučio langus matėsi mažesnis gabaliukas jūros ir didesnis gabaliukas kalno. Gražu.
Lauke buvo karšta, per karšta. SPF 50 buvo vaikiškas, purškiamas. Tepamas kasdien – su „labas rytas“. Oras lyg ir geras, bet laukdavom greičiau sugrįžti į kondicionuojamą patalpą. Bent jau iš krištolinės jūros dabar tikėjomės tikro gaivaus malonumo.
Bet maudynės, pasirodo, tikras iššūkis: vienoje salos pusėje pliažas akmenuotas taip labai, kad didžiulių bangų centrifūga įsuka tave su akmenimis. Akmenėliai duria padus, o vanduo traukia gilyn prie pat kranto. Meldiesi, kad išliptum gyvas.
„Šita jūra mane nori nužudyt“ ,– pasakiau pusiau juokais ir daugiau į tą paplūdimį kojos nekėliau. Tada abu išsikalbėjom ir priėjom bendrą išvadą, kad kažkas mūsų viešbučiui pripiešė penktą žvaigždutę – užteks ir keturių, bet prie pat jūros. Taip gavom kambarį, kuris priminė Palangos močiutės. Tik pastarajame pagalvės būtų didelės sovietinės, o mes miegojom ant tokių, kur, prisiekiu, turbūt buvo prigrūsta vatos tamponų.
Kaip sutikom už tą vietą sumokėti 200 eurų nakčiai? Į tai mūsų saulėje perkaitusios smegenys atsakymo iki šiol nesurado. Reikėjo nusiraminti, todėl patraukėm tiesiai į šalia besidriekiantį paplūdimį. Mūsų apgriuvęs viešbutis privataus neturėjo, o taupūs moka du kartus. Kiekvienas gultas kainavo 15-20 eurų. Smagu tai, kad šią sumą reikėjo išleisti maistui ir gėrimams. Nesmagu tai, kad visa pakrantė buvo padengta ledo slidumo skalos plokšte – apie tai jokio įspėjančio ženklo matyti nebuvo. Pagaliau supratome, kodėl dvi garbios rubuilės vokietės iš vandens lipo tiesiog keturiomis ir kodėl atletiški vaikinai ten lyg netyčia prisėdo pasėdėti. Povandeninė čiuožykla į geresnį pasaulį.
Kokią trečią parą vienas kitam pripažinom, kad veikti saloje jau kaip ir nebeliko ką – plaukti laivu pasirodė geriausias planas. Žinoma, visai nemanėm, kad į jį prisigrūs dar trisdešimt žmonių. Visi be saugos liemenių ir be instruktažo, kur šios nelaimės atveju būtų pasiekiamos. Mus išlaipino saloje, kurioje buvo veikiantis ugnikalnis, bet dabar tiesiog plytėjo laukai, tada pusvalandį leido greituoju būdu paplaukioti šiltose versmėse ir kulminacijai įpylė vyno iš plastmasinio butelio. Pusę puodelio paaukojau Poseidonui.
Pats pasiplaukiojimas baigėsi dar vienu apdainuotu magišku saulėlydžiu. Nors tą dieną neturėjom išminties patys įsidėti užkandžių, bent jau pakako nuovokos įsimesti šiltų drabužių – kitų porelių sutemus atviroje jūroje nebešildė net meilė. Pasvajojom, kaip ateityje plauksim jachta su savo draugais. Vaizdai su uolomis ir ant jų pakibusiais miestukais man ir dabar prieš akis! Grįžom į savo viešbutį užliūliuoti bangų ir pavargę. Pakeliui nusipirkom brangaus vyno, bet ir jis nepaaiškinamu būdu nebesigėrė. Kitą rytą mus pažadino... gaidžiai. Iš kur viešbučiais tirštai nusėtoje dalyje jų atsirado? Tai dar viena neįminta paslaptis.
Laimei, kasdien išsinuomodavom po gerą automobilį ir juo skersai išilgai tyrinėdavom salą. Santorini gausu mielų vietų, bet ne visas jas turistiniuose lankstinukuose surastum. Teko pravažiuoti ir aprūdijusius sunkvežimius, ir apgriuvusius kaimelius – jokia prabanga ten nekvepėjo. Ar žinot tas instagramines foto su stačiose kalvose įsikūrusiais mažais baltais nameliais bei „infinity“ baseinais, kuriuose maudosi įspūdingos divos? Jau patikėjote, kad kaip tik ten bus įsikūręs ir jūsų viešbutis? Šie užburiantys vaizdai kainuoja nuo 600 eurų. Tiek investavus tikrai fotografuočiausi kiekviename centimetre – čia tai jau patikėkit. Panašias nakvynes nusprendėme palikti taip pat kokiam kitam kartui.
Tiesa, net apartamentuose už 1000 eurų ant džiakuzi krašto sėdintis tobulai įdegęs raumeningas vyrukas neatrodė labai patenkintas pro jį tuntais praeinančiais turistais. Dažnas sulėtindavo žingsnį ir pavydžiai spoksodavo. Tikiu, kad kiti dar ir blykstelėdavo kamera. Supratome, kad privatumas tikrai brangiai kainuoja, nors šiame rojaus prieglobstyje kainuoja absoliučiai viskas.
Visgi nusiminti nereikėtų, nes didžiausias turtas, kaip sakoma, yra pati meilė. Juk šalia turėti tą, su kuriuo galima pasijuokti iš pervertintų dalykų, yra neįkainojama. Turtingas ir tas, kuris turi daug pinigų – jų čia tikrai prireiks. Būtent tokių turistų išskėstomis rankomis Santorini saloje ir laukiama. Girdėjau, kad dauguma porų svajoja iškelti vestuves būtent čia. Pradėti taupyti patarčiau jau dabar. Vos įsėdusi į lėktuvą ir pati pasiilgau neįtikėtinai skanaus graikiško maisto, pačio lėčiausio laiko ir gilių pokalbių po žvaigždėmis su tuo, kuriam rūpi. Visa kita – tiesiog išmesti pinigai.