Gal taip galėtų būti, o gal ir ne. Juk ne jis vienas valdo atomą. Kartą, berods 1983 metais, pasaulis buvo atsidūręs ant branduolinio karo slenksčio. Nors sistema pranešė, kad JAV paleido atominę bombą, vis dėlto vieno protingo ruso dėka tas raudonas mygtukas taip ir nebuvo nuspaustas.
Pasirodo, kad tai tebuvo eilinis rusiškos technikos gedimas. Vėliau šis žmogus gavo kelis tarptautinius apdovanojimus už tai, kad išgelbėjo pasaulį nuo katastrofos.
Bet dabar šių dienų psichas vis garsiau kalba apie branduolinį ginklą. Aš iki šiol nesuprantu, kaip vienas beprotis gali sugadinti milijonų žmonių gyvenimus ir likimus? Man net liežuvis neapsiverčia ištarti to parazito vardo. Visi ir taip juk suprantate apie ką aš.
Tarp kitko, dvejus metus tarnavau sovietinėje armijoje rytų Vokietijoje. Iš arti teko matyti kaip būdavo ruošiamasi karinėms pratyboms.
Ilgus mėnesius kareiviai iki blizgesio šveisdavo galingus sunkvežimius, juodu batų tepalu dažydavo padangas. Technika atrodydavo lyg iš katalogo. Bet kai tik reikėdavo žaibiškai tas mašinas ištraukti iš garažo, beveik pusė jų nepajudėdavo iš vietos.
Jau tada pagalvodavau, ką tektų daryti jei iškiltų tikra grėsmė. Teko apie tai įsikalbėti ir su kitais lietuviais, šiuo metu gyvenančiais JK. Pasirodo, kad panaši situacija būdavo ir ten, kur jie tarnaudavo.
Rusiškos technikos „stebuklai“ nesibaigia ir šiomis dienomis. Štai rusų išradėjai pasauliui demonstravo naujausią droną, bet vos tik pakilęs, visų akivaizdoje ėmė ir tėškėsi į sieną.
Arba kad ir naujo rusiško automobilio pristatymas. Pasirodo, kad „šedevro“ durys neatsidaro ir neužsidaro taip, kaip turėtų. Todėl tam nuopezai grasinant atominiu mygtuku, į galvą šauna mintis, kad pirmoji pasitaikiusi atominė bomba imtų ir nukristų jam pačiam ant plinkančios makaulės. Panašių vaizdų su krentančiomis rusiškomis raketomis jau galima pažiūrėti ir YouTube.
Gaila, bet propaganda daro savo juodą darbą ne tik Rusijoje, bet ir už jos ribų. Skaudu, kai atsiranda kitaip mąstančių rusakalbių žmonių, gyvenančių šiltai ir sočiai Jungtinėje Karalystėje.
Jie džiaugiasi nukvakusio diedo vadinama karine operacija Ukrainoje. Sako, kad taip jiems, banderoms (taip vadinami ukrainiečiai) ir reikia, seniai reikėjo juos pamokyti.
O paklausus, ar negaila žūstančių tūkstančių nekaltų jaunų rusų kareivių, nesugeba rasti atsakymo. Žinoma, niekas čia (JK) nemuša rusų vien dėl to, kad jie rusai. Tai būtų nesąmonė. Aš turiu gerų draugų rusų ir ukrainiečių, ir negaliu vieną dieną pasakyti, kad va, su rusais nebendrausiu, nes jūs okupantai. Sveikas protas sufleruoja, kad tai nelogiška.
Tie rusai (ar toje pačioje Rusijoje gyvenantys) nekalti dėl išprotėjusio prezidento. Nekalti ir dauguma rusų kareivių, nes jie priversti vykdyti savo vadų įsakymus.
Man (ir, ko gero, ne tik) skauda žiūrint žiniose transliuojamus vaizdus kai ukrainiečiai pagauna rusų kareivėlį ir nežino, sušaudyti jį vietoje, ar ne. O tas vargšelis ašarojančiomis ir siaubo apimtomis akimis lemena, kad nežinojo, jog reikės žudyti tikrus, gyvus žmones.
Ir dar ne bet ką, o savo artimus kaimynus, broliškos tautos atstovus. Sako, kad jiems buvo pranešta apie pratybas. Visi suprantame, kad karas yra žiaurus. Bet tokio brutalaus elgesio su paprastais civiliais žmonėmis, jų gyvybėmis, gyvenamų namų bombardavimais niekas nesitikėjo.
Kelis dešimtmečius šitam išgamai sėdint prezidento kėdėje ir vaidinant pasaulio valdovą, niekam į galvą neatėjo mintis, kad šiandien viskas pasikeis.
Ir jei kas nors prieš beveik 40 metų, dar tarnaujant sovietų armijoje, man būtų pasakęs, kad šiandien Rusija taps priešu numeris vienas, ir kad aš dirbsiu ir gyvensiu Jungtinėje Karalystėje, būčiau pasiuntęs pas gydytoją.
Juk anuomet rusų ir ukrainiečių kareiviai buvo draugai, bičiuliai, gyveno ir miegojo tose pačiose patalpose ir visi kovojo su „vakarų priešais“. Bet štai, viskas ėmė ir apsisuko priešinga kryptimi. Keista, kad iki šių dienų tas nukvakęs ruselis atrodė nors šiek tiek prognozuojamas.
Bet dabar aišku, kad jam su smegenimis visai blogai. Šitam ligoniui skubiai reikalingi žmonės baltais chalatais. Jis turėtų būti uždarytas psichuškėj iki gyvenimo pabaigos.
Arba kalėjime. Nes atominės bombos ant jo galvos nelinkėčiau vien todėl, kad tai būtų per lengva ir greita mirtis. Nors kas žino, kiek jam beliko, jei ne jo amžius, tai gal kada net jo paties aplinkos žmonės pašalins iš gyvenimo. Tokių likimų daug Rusijos istorijoje.
O aš nuoširdžiai Ukrainos tautai linkiu ištvermės ir sėkmės. Dieve, laimink Ukrainą!