Ir patys tėvai, ir prekybininkai kalba apie vis brangiau tėvams atsieinantį mokinio krepšelį. Kalbama, kad tas krepšelis modernėja ar visaip kaip „išmanėja“.
Vieni neriasi iš kailio ieškodami pačių naujausių telefonų, ausinukų, kompiuterių, išorinių baterijų, išmaniųjų apyrankių. Kiti – ramiai mėgaujasi paskutinėmis vasaros dienomis šeimos bendrystėje ir stengiasi naujiems mokslo metams savo vaikams sukrauti, kuo turtingesnį įspūdžių ir prisiminimų krepšelį. Natūraliai kyla klausimas: naujų mokslo metų pradžia – rimtas iššūkis šeimoms ar vis tik problema „lygioje vietoje“?
Pirmiausia, kaip Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos, kuri šiuo metu vienija 35 su šeimomis dirbančias organizacijas atstovė, labai atsakingai noriu pabrėžti, jog šeimos šiandien susiduria su nepalyginamai didesniais iššūkiais nei Rugsėjo 1–oji – nuo milžiniškos infliacijos, visiškos nežinomybės ekonomikos srityje iki vertybinių ir kultūrinių karų, kurių irgi nuneigti negalime. Apskritai, kurią sritį beimtum, kiekviena ji vienaip ar kitaip paliečia šeimas.
Kalbant apie pačią Rugsėjo 1–ąją, ji yra, mano supratimu, kiek perdėtai „išpūsta“ ir sureikšminta. Gal labiau išskirtinė ši diena yra pirmokėliams, na, dar abiturientams.
Tačiau kitų klasių moksleiviams – tai tiesiog grįžimas po atostogų į įprastą darbinį ritmą. Ar mes pirmąją darbo dieną po atostogų švenčiame? Ar tai dienai keičiame visą savo spintą?
Taip, vaikai , žinoma auga. Ir po vasaros natūraliai tenka keisti avalynę, drabužius. Tačiau ar ne keistai klausosi, kai apranga ir avalynė įskaičiuojama į mokinio rugsėjo 1 – osios krepšelį?
Ar viso to nereikėtų, jei nebūtų naujų mokslo metų? Šis priešmokyklinis bumas, mano giliu įsitikinimu, yra ne kas kita, kaip lipnus rinkodaros triukas.
Štai ir šiemet, didieji prekybos centrai bando formuoti mums nuomonę, jog mokyklos krepšelis tampa labiau išmanus. Ir jei tu neperki įmantrių IT įrenginių, galvok, žmogau, kad čia su tavimi kažkas negerai, kažkur jau atsilikęs neva esi…
Antra, ką labai norėtųsi pastebėti, tai pačių mūsų, suaugusiųjų, besaikis vartotojiškumas. Tarp mūsų atstovaujamų šeimų yra labai daug gausių šeimų, kuriose auga po 4, 5, 6 vaikus. Natūralu, kad daugelio jų finansinės galimybės yra labai ribotos.
Bet kaip jos kūrybiškai geba pasižiūrėti į tokias „problemas“! Viena mama dalinosi, kad dukros tarpusavyje apsikeitė penalais ir džiaugiasi, jog kiekviena turi naują. Tai tik iliustruoja, kad labai dažnai stoka ir sveikas protas inspiruoja daugybę kūrybiškų alternatyvų.
Taip pat mūsų šeimose gana plačiai paplitusi, kaip jos pačios vadina, „žiedinė ekonomika“. Jei šeima negyvena besaikio vartojimo kultūros dvasioje, vaikai mokomi savo daiktus branginti, saugoti, tausoti, tad natūralu, kad drabužiai, avalynė greičiau išaugama, nei sudėvima. Kodėl gi tiesiog neapsikeitus?
Taip pat labai svarbu pabrėžti, kad tėvų pareiga aiškiai atskirti, kur yra vaiko poreikis, o kur jo noras, įgeidis. Tėvų pareiga patenkinti vaiko poreikius, bet mes jokiu būdu neturime tenkinti kiekvieno vaiko įgeidžio.
Kas turi vaikų, puikiai supranta, kad vaikų norai ir fantazijos beribės. Ir visų mažųjų įgeidžių išpildyti tėvai nei pajėgūs, nei turėtų tą daryti ir turėdami galimybę. Kodėl? Todėl, kad perteklius žudo kūrybiškumą, užgniaužia vaiko vaizduotę.
Daugeliui tėvų turbūt pažįstama situacija, kai vaikas sėdi pilname kambaryje įvairiausių žaidimų, priemonių, nuobodžiauja ir niurzga, kad neturi ką veikti.
Tą būtina įsidėmėti tėvams, kurie nori suteikti savo vaikams viską, ko patys neturėjo vaikystėje. Tokia „kompensacija“ nei tavo, nei vaiko gyvenimo nepadarys pilnatviškesniu.
Kaip ir jokie daiktai neatstos vaikui nuoširdaus dėmesio, kokybiško santykio su vaiku, kurio neišvengiamai trūksta šeimose, jei tik prioritetu keliame materialinę gerovę, pasiduodame rinkodaros kerams ir įninkame į besaikį vartojimą.
Pratybos. Trumpai apie jas. Jos tikrai „suvalgo“ didelę dalį mokinio krepšelio išlaidų. Bet jos nėra privalomos! Taip, mokytojas privalo vadovautis bendrosiomis ugdymo programomis, ugdymo planais.
Tačiau jis yra laisvas rinktis mokymo metodus ir priemones! Sutinku, kad mokytojo darbas yra labai atsakingas, įtemptas, sudėtingas. Ir galbūt pratybos palengvina mokytojo darbą įvertinimo procese.
Bet ar ne laikas vis dėl to atsisakyti pratybų, kaip stabdančių vaikų kritinio mąstymo ugdymą, darančių neigiamą įtaką elementariam raštingumui? Kiek šis metodas yra efektyvus pamatuoti realius mokinio gebėjimus ir žinias – taip pat labai diskutuotina.
Kalbant apie išmaniuosius įrenginius mokymosi procese, tai mokiniui pilnai pakanka kompiuterio ir telefono, kurio galbūt kartais reikia ir klasėje mokytojo užduotims atlikti.
Šitų dalykų tikrai neišauga ir keisti kasmet nereikia. Gal didesnis iššūkis šeimoms buvo prasidėjus pandemijai. Tačiau ir tuomet mokykloms buvo skirtos tikrai didelės lėšos kompiuterizacijai ir dauguma mokyklų aprūpino vaikus planšetiniais, jei tik buvo toks poreikis.
Bent mūsų gimnazijoje taip buvo. Jei išmaniųjų įrenginių vis tik reikalauja mokykla, reikėtų domėtis, kodėl taip vyksta, nes kaip jau minėjau, mokykloms yra skirtos didžiulės lėšos kompiuterizacijai įgyvendinti.
Dar vieno momento negalime nuneigti, tai plačiai paplitusios patyčių ir konkurencijos kultūros mokyklose, mūsų visuomenėje. Turime suprasti, kad to priežastys yra labai gilios ir reikalinga reali, pirminė prevencija.
Atsitiktiniai renginukai ar vienas kitas projektas to tikrai neišspręs. Tai nuolatinis darbas, kuris reikalauja kiekvieno nuoširdžios ir nuolatinės savistabos, supratimo, kad kito žeminimas kyla iš savivertės stokos. Mes esame posovietinė visuomenė ir smurto šaknys yra labai labai gilios. Tą suvokti yra sudėtinga, bet apie tai turime nuolat kalbėti.
Aš jokiu būdu neneigiu, kad viskas brangsta. Ir taip, kainos yra tikrai neadekvačios eiliniam lietuviškam atlyginimui! Tačiau ir toks panikos kėlimas dėl mokinio krepšelio naujiems mokslo metams, manau, neturi rimto pagrindo.
Kalbėti reikia apie bendrą šeimų situaciją. Apie tai, kad nėra balanso tarp darbo užmokesčio, mokesčių ir kainų. Apie tai, kad mums labai ir labai trūksta laiko kokybiškiems santykiams šeimoje kurti ir palaikyti, nes vien tam, kad užtikrintume pirminius šeimos poreikius, esame priversti dirbti žymiai daugiau nei įprastą 8 valandų darbo dieną.
Savo istorijas ir pasakojimus siųskite pilieciai@delfi.lt