Olandijoje gyvenanti lietuvė Jūratė Prins su tautiečiais dažnai dalijasi savo pasakojimais ir svečios šalies, jau tapusios sava, įspūdžiais. Mažai kas žino, kad rašytoja prieš kurį laiką išgyveno tikrą pragarą.
Apie savo sveikatą iki baisiųjų žinių rašytoja atsakė trumpa ištrauka iš savo biografinio romano „Olandiško sūrio skonis“.
„Gulėjau bendroje palatoje jau dvi savaites. Mane ką tik buvo prasukę pro ligoninės mėsmalę, ištyrę viską iki paskutinio plauko. Aš vis tikėjausi, kad nieko labai rimto nėra ir negali būti. Aišku, kad ne!..
Juk nerūkau, nevartoju be saiko alkoholio, nedirbu sunkaus ir alinančio darbo, lankau sporto mokyklą, baseiną, sveikai maitinuosi, neturiu nė gramo viršsvorio. Niekad nesirgau... Iki penkiasdešimtmečio net negulėjau ligoninėje.
Taip didžiavausi, kad esu sveika ir stipri, kad galiu viską. Skaičiavau ant pirštų, kaip šauniai rūpinausi savimi ir savo kūnu. Kodėl turėčiau sirgti, jei gyvenu atsakingai? Prisigalvojau net absurdo teorijų, kurios vėliau, žinoma, nepasiteisino: greičiausiai jie planuoja tyrimo metu paimti mano sveikas kaulo čiulpo ląsteles ir transplantuoti jas ligoniams.
Skaičiau, jog labai trūksta donorų, tai gal yra sugalvoti nauji būdai gauti sveikoms ląstelėms? Apie praeitį, patirtą stresą, kuris kaip aš tada galvojau yra neišvengiamas gyvenimo palydovas, nenorėjau net galvoti. Juk toks yra gyvenimas. Taip mes gyvename visi!“ – romane rašė J. Prins.
Per dieną pakitęs gyvenimas
Po visų tyrimų laukė negailestinga diagnozė. Apie ją moteris papasakojo „Delfi“ skaitytojams.
„Mane tą patį rytą perkėlė į atskirą palatą, kurioje nieko nebuvo. Pokalbiui buvo pakviesti ir mano vyras su dukra. Variau mintį iš galvos, kad tai turėtų kažką reikšti, bet nuo to man nepasidarė nė kiek lengviau.
Tos kelios laukimo minutės, kol palatoje pasirodys gydytojas su seselių palyda, virto amžimybe. Mano vyras stovėjo prie lango, žvelgdamas į pavasarėjantį parką. Girdėjau, kaip jis vis kas kartą giliai atsidusdavo.
Duktė buvo įsirangiusi šalia manęs lovoje ir laikydama mano ranką vis šnibždėjo man į ausį: „Mama, tik tu nesujaudink. Viskas bus gerai. Mes dar šiandien grįšime kartu namo...“ Jos ranka buvo drėgna ir lengvai virpėjo“, – prisiminė Jūratė.
Ji onkologinės ligos žinią įvardijo kaip dieną, kuomed sudužo gyvenimas.
„Prisimenu tik vieną gydytojo sakinį: „Jums nustatyta Hodžkino limfomos B ūminė forma. Liga sunki ir agresyvi.“ Daugiau nepamenu nieko. Akyse pasidarė tamsu, mane pradėjo pykinti. Didžiulė baimė lyg besotis žvėris blaškėsi po širdį ir niekaip negalėjo iš ten ištrūkti.
Nieko negirdėjau ir nieko nemačiau aplinkui. Prasidėjęs panikos priepuolis persiliejo į isteriją, kurios niekas negalėjo nuraminti. Išskyrus gydytoją. Jis prisėda šalia. Paėmęs mane už rankos pažvelgė giliai giliai į akis, lyg norėtų peržvelgti kiaurai ir pasiekti mano sielą.
Jo ranka buvo šilta ir nevirpėjo. Jis dar kartą pakartojo diagnozę ir ligos gydymo eigą. Mėlynos gražios akys, ramus tonas grąžino mane į realybę.
Agresyvi forma buvo gydoma intensyviu chemoterapijos kursu, kombinuojant su imunoterapija, kuri tuo metu jau plačiai buvo taikoma Nyderlanduose. Gydymas labai brangus. Bet galvos kvaršinti dėl to nereikėjo.
Neišgąsdino ir gydymo sąskaita (virš 90 tūkst. eurų). Aš, kaip ir visi gyvenantys Nyderlanduose, turiu sveikatos draudimą, kuris ir apmokėjo visas išlaidas: chemoterapiją, imunoterapiją, leukocitų preparatus, kokteilių mišinius, peruką ir kitką“, – pasakojo J. Prins.
Kardinalūs pokyčiai
Moters psichologinė būsena po pirmųjų žinių stipriai kito.
„Perėjau kryžiaus kelius, kol supratau save ir kas dedasi mano viduje. Baimė, išgąstis, neigimas, neapykanta sau, depresija – tai kelias, kurį turėjau praeiti tam, kad suprasčiau, jog taip toliau nebeištversiu.
Atėjo laikas keistis pačiai, laikas keisti požiūrį į ligą. Laikas, nes kitaip išprotėsiu. Ir tada nusprendžiau nesiblaškyti, nepanikuoti, nesikankinti. Pasirinkau ne kovą, bet taiką. Nusprendžiau susidraugauti su liga, ją apkabinti, jai padėkoti, net ją pamilti.
Sirgdamas turi labai daug laiko apgalvoti praeitį. Prisikasti iki savo sielos gelmių. Analizuoti, atrasti save iš naujo. Marios laiko dialogams pačiai su savimi, marios laiko literatūrai, naujai mėgstamai veiklai. Marios laiko susidėstyti į eilę gyvenimo prioritetus.
Supratau, kad norėdama susiklijuoti šipulius turiu drastiškai keisti ne tik mane supančią aplinką, bet ir save pačią. Supratau, kad jau atėjo laikas save pamilti. Tapti egoiste, save mylinčia moterimi, tai turbūt tapo didžiausiu iššūkiu mano gyvenime.
Šluoti lauk visus, kas čiulpia tavo energiją, neprisileisti negatyvių minčių, apsupti save ne tik pozityviais žmonėmis, bet ir mėgstama veikla – tai tapo mano gyvenimo kredo. Net nežinojau, kad mano nauju hobiu taps žaisliukų anūkėliui nėrimas ir mozaikos, paveikslai, rašymas“, – apie kardinalų pokytį pasakojo J. Prins.
Laikas gyventi sau
Praėjo jau dešimt metų. Dabar rašytoja drąsiai sako, kad liga ją paliko.
„Ligos nemėgsta save mylinčių kūnų, kuriuose nėra vietos negatyviai energijai. Gyvenimas po ligos pakito tik į gerą. Neliko blaškymosi, karjeros siekimo, didelių planų ateičiai. Gyvenu tik šia diena ir esu laiminga.
Tik sirgdama pastebėjau, kokia sodriai žalia gali būti pieva, koks nuostabus yra paukščių čiulbėjimas, koks gaivinantis gali būti pavasario lietus. Anksčiau tam neturėjau laiko. Buvau užsiėmusi viskuo, išskyrus save pačią.
Dabar atėjo laikas gyventi sau. Dirbu mėgstamą darbą. Gyvenu su žmogumi kuris mane myli ir kurį myliu aš. Žinoma myliu ir lepinu save. Daug keliaujame. Daug ilsimės. Neplanuojame ateities. Gyvename šiandiena ir kiekvieną dieną stengiamės paversti nors ir mažute, bet švente. Gražų gyvenimą privalai susikurti sau pats! To mane išmokė liga, kuriai esu labai dėkinga“, – teigė J. Prins.
Knygą ji parašė apie sunkiausią savo gyvenimo laikotarpį. Autorė atsakė, koks šios knygos tikslas.
„Knyga yra pirmiausiai terapija man pačiai. Tikiuosi, kad ji gali padėti daugeliui atsidūrusių tokioje pat situacijoje kaip ir aš. Pagelbės suprasti jausmus ir pergyvenimus artimųjų, kurie šiuo metu kenčia ligos gniaužtuose.
Į klausimą, koks knygos tikslas, atsakysiu vienos iš skaitytojų reakcija, kuri man paliko be galo didelį įspūdį.
Sveiki. Jūsų knygą perskaičiau. Man ji patiko. Skaitydama verkiau ir pykau ant jūsų. Kodėl neparašėte jos anksčiau? Prieš trejus metus? Mano tėtis sirgo vėžiu. Jo jau nebėra. Prisimenu baisią situaciją mūsų namuose. Mes visi atsiribojome tylos siena, nes nežinojom, ką jam pasakyti, kaip jį paguosti. Jei būčiau tada perskaičiusi jūsų knygą, viskas būtų buvę kitaip,“ – sakė rašytoja.
Jos knygą „Olandiško sūrio skonis“ galima įsigyti gyvai ir internetinėse prekybos knygomis svetainėse. Galbūt tai – tinkamiausia dovana jūsų artimam žmogui ar pačiam sau?