Vėl įvairiose žiniasklaidos priemonėse girdžiu ir skaitau apie nesiliaujančias problemas: sveikatos, ugdymo, socialinio aprūpinimo srityse. Skauda, kai geriausi gydytojai palieka medicinos įstaigas, geriausi mokytojai išeina iš ugdymo įstaigų.
Ir niekaip nesugebu rasti tinkamo atsakymo: kodėl visa tai vyksta? Kodėl centrinė valdžia, kokia ji bebūtų, nesugeba ar nenori padaryti taip, kad Lietuvos piliečiai ją gerbtų ir dėkotų už darbą. Ir kad tą pačią valdžią, tuos pačius Seimo narius, žmonės išrinktų vėl ir vėl? Be abejo, nekalbu apie kai kurias išimtis. Šį kartą nenoriu keikti šiuolaikinės valdžios, nes tai – Lietuvos žmonių pasirinkimas. Bet norėčiau atkreipti dėmesį į mano mylimo pajūrio – Palangos – gyvenimo ritmą.
Labai aiškiai matyti, kad didžiausias Lietuvos kurortas keičiasi kasmet ir vien tik į gera. Viskas daroma tam, kad ne tik vietiniams, bet ir poilsiautojams būtų malonu ir patogu. Šį kartą tiesiog noriu pasidžiaugti savo mylimo kurorto tobulėjimo ir vystymosi ypatumais, kuriuos pastebėjau. Jų labai daug, bet per paskutinį apsilankymą likau priblokštas vieno įspūdingiausių vietinių ir turistų lankomų objektų – Palangos bažnyčios bokšto aura.
Ir, beje, ta ekskursija į šventovės viršūnę yra nemokama. Daugybę kartų esu buvęs gražioje, po aštuonerių metų statybos 1907-aisiais baigtoje statyti bažnyčioje. Trečdalį jos statybos išlaidų padengė grafas Feliksas Tiškevičius, su kurio sūnumi Alfredu, tapusiu Palangos miesto Garbės piliečiu ir palaidotu kurorto kapinėse, teko bendrauti ne kartą.
Dažnai pagalvodavau, kaip gali atrodyti kurorto vaizdas iš bažnyčios viršaus? Juk ji pakankamai aukšta, jos bokštas matyti iš toli tiek atvažiuojant nuo Kretingos, tiek nuo Klaipėdos.
Ir štai vieną mano trumpų atostogų popietę, gal tiksliau būtų sakyti, vakarą, nes buvo jau gerokai po penktos valandos, užsukau į šios gražios bažnyčios šventorių.
Jame netikėtai sutikau bažnyčios zakristijoną Alfredą Umbrasą. Žinau, kad jis lydi žmones į pačią aukščiausią bažnyčios vietą, todėl pasiteiravau, ar galėčiau ir aš ten užsukti. Deja, zakristijonas mane nuliūdino: lankymo valandos baigėsi penktą popiet. Dabar vyksta pamaldos, ir negerai joms trukdyti. Tada mudu prisiminėme senus laikus, kai su jo amžiną atilsį mama teko dirbti toje pačioje mokykloje, ir buvome vieni geriausių draugų, o aš jį bei jo broliuką dvynį pažįstu nuo pat vaikystės.
Supratau, kad manęs Alfredas iš pradžių nepažino, bet po kelių akimirkų susivokė su kuo bendrauja. Mano nuostabai, zakristijonas prasitarė, kad dėl manęs nueis paimti raktų ir nuves į padangių bokštą. Aš likau be žado...
Mudu nuėjome truputį į šoną, į dešinę nuo centrinių bažnyčios durų. Zakristijonas atrakino dideles duris. Ir taip pirmą kartą savo gyvenime patekau ten, kur visada svajojau. Girdėjosi pamaldų nuotrupos. Mes lipome siaurais geležiniais laiptais, Alfredas pasakojo kas yra aplinkui. Kažkuriame laiptinės aukšte kaip relikvija pastatyti senieji mediniai vargonai. Užlipome iki naujų, varinių, didelių ir gražiai skambančių.
Iš ten nufotografavau bažnyčios vidų, kuris buvo neįsivaizduojamas šiaip tik atėjus į bažnyčią. Jaučiausi išskirtinis, ypatingas, bet tuo pačiu metu suvokiau, kad tokiu gali pasijusti bet kuris lankytojas. Ir pagaliau kojos pasiekė paskutinį laiptelį, kurio aukštis, kaip sakė zakristijonas, siekia 21 metrą, arba prilygsta septynerių aukštų namui. Pamaldų garsas nutilo...
Mes jau ganėtinai aukštai. Tada Alfredas, šios bažnyčios vedlys ir pažiba, pasiūlė apsižvalgyti aplinkui. O čia iš visų pusių kaip ant delno matyti jūra, aplinkiniai kaimai ir mikrorajonai. Jei kam labai smalsu kas vyksta kuriame nors pastate ganėtinai toli nuo bažnyčios, gali viską stebėti nemokamais žiūronais. Pabandžiau, bet neturėjau per daug laiko tyrinėti kokį nors poilsiautoją ką nors veikiantį kažkur toli daugiabučio balkone.
O virš mano galvos kabojo trys didžiuliai varpai. Vienam, pačiam didžiausiam, jau virš 150 metų. O mažesniam dar daugiau. Prie didžiojo mane ir nufotografavo Alfredas, kad bent kažkiek būtų įmanoma įsivaizduoti jo dydį. Be to, pakeliui į pačią aukščiausią bažnyčios vietą zakristijonas mane nuvedė prie istorinio laikrodžio, kuris pagamintas Vokietijoje ir čia pastatytas praėjusio mažiaus pradžioje. Vyras parodė kaip užsukamas laikrodžio mechanizmas ir kaip atrodo jo naudojimo instrukcija.
Įspūdžių buvo ganėtinai daug, ir kai kada net nesuvokiau nuo ko pradėti. Likau nustebintas šia įdomia, išskirtine ir nemokama ekskursija į mano mylimo kurorto mylimos bažnyčios aukščiausią tašką. Tai, apie ką svajojau daugybę metų. Ir nuoširdžiai sakau, viską pakartočiau dar ir dar kartą. Tai neapsakoma žodžiais. Tuo pačiu visa ši istorija priminė, kaip smagu grįžti ten, kur tave visi pažįsta, kur tavo šaknys, praeitis ir visas buvęs gyvenimas...
Deja, ne visi tautiečiai gali patirti šį jausmą. Grįžtant atgal į Londoną lėktuve sėdėjau šalia šešiolikmečio vaikinuko, su kuriuo susidraugavau ir maloniai praleidau laiką. Net nepastebėjau, kaip lėktuvas palietė Anglijos žemę. Man tai antrieji namai, o jam – gimtinė. Taip, jis gimė ne Lietuvoje, o Anglijoje. Jo gimtoji kalba ne lietuvių, nors dėkui jo mamai, kad vaikiną išmokė puikiai kalbėti lietuviškai. Bet jo šaknys, nors ir smarkiai apkirstos, liko Lietuvoje, ir kasmet vasaras jis praleidžia pas močiutę ir gimines.
Jis grįžo į Londoną, kuriame jo niekas, išskyrus mamą, nelaukia. Jis čia svetimas, kaip ir aš. Ir visai nesvarbu, kad gimė šitoje žemėje. Suprantu, kad lieka vienas didžiulis skirtumas tarp manęs ir jo: šitas vaikas išdraskytas gyvenimo. Jis niekada neįsivaizduos ir neprisimins kaip skynė avietes vasarą kaime, kaip ėjo grybauti šlapiame miške, kaip mokėsi rašyti pirmą lietuvišką raidę...
Todėl esu laimingas, kad mano vaikystė buvo kitokia. Ir kad žinau, jog per savo trumpas atostogas galiu sugrįžti ten, kur mano tėvai ir protėviai. Nors aplankyti juos kapuose. Pasivaikščioti vaikystės takeliais, pasigrožėti savo laukais ir miškais. Žinau, kad tai ne sapnas, tai tikra. Džiaugiuosi, kad esu lietuvis...
Kaip sakoma kompozitoriaus ir dirigento Stasio Šimkaus dainoje, lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt...Tą garbę gavome užgimę, jai ir neturim leist pražūt...
