Pavardė – oficialus žmogaus žymuo. Tai ne vien paties žmogaus reikalas ar nuosavybė. Ji skirta ne privačiam vartojimui. Ji žmogų sieja ne tik su šeima ir gimine, bet ir su bendruomene bei valstybe.
Deja, nūnai ji tapo savotiška mados apraiška. Feminisčių įgeidžiai, nuolaidžiaujant Kalbos komisijai, įsitvirtino kalboje ir tapo kai kurių moterų savotišku aksesuaru. Tai – sistemingas tradicinės lietuvių šeimos sampratos griovimas.
Moterys, pasirinkdamos nepriesagines pavardes, siekia kelių tikslų: 1) nori užmaskuoti šeimyninę padėtį; 2) siekia išvengti „senamadiškos“ priesagos „–ienė“); 3) nori įrodyti savo „išskirtinumą,“ „šiuolaikiškumą“; 4) renkasi trumpesnį variantą pragmatiškais sumetimais.
Kalbininkas Zigmas Zinkevičius (Voruta.lt, 2010,01,10) rašo: „Kokia išeitis? Labai paprasta. Nereikia drausti moterims netinkamai vadintis. Juk tuo atveju jos vis tiek taip vadinsis. Tačiau būtina, kad jos žinotų, jog netinkamai elgiasi.
Tegu pati moteris nusprendžia, ar verta jai sudarkyti savo pavardę, vadintis Karvele vietoj Karvelienė tik dėl to, kad iš pavardės nebūtų aišku, jog ji yra ištekėjusi. Tai – stručio metodas slėpti galvą smėlyje.“
Smuikininkė Kristina Domarkienė: „Apie savo pavardę su vyriška galūne iš viso nenoriu kalbėti, o jei mano pavardė būtų Domarkė, tai būtų panašu į katę be uodegos.
Kristina rašė, jog europiečiai ją klausinėjo, kodėl taip skiriasi mūsų pavardžių galūnės, o sužinoję priežastį, klausinėdavo dar daugiau ir labai nuoširdžiai stebėdavosi, kad Europoje yra tokia šalis, kurioje pagal pavardes galima nustatyti ne tik lytį, bet ir šeimyninę merginos ar moters padėtį. Tai jiems buvo nuostabus atradimas.“
Aktorė Doloresa Kazragytė: „Atvirai pasakius, man tos pavardės su galūne „–ė“ tiesiog juokingos. Net jei ir būčiau tokia garsenybė, kad vaidinčiau užsienio šalyse, o užsieničiams būtų sunku ištarti mano pavardę, vis tiek likčiau jai ištikima, nes labai mylėjau savo mamą Kazragienę ir gerbiu šią pavardę.
Savo pavardės nekeičiau ir ištekėjusi už Viktoro Šinkariuko – tai buvo įprasta tarp aktorių moterų. Juk visi žino Moniką Mironaitę ar Eugeniją Pleškytę būtent su šiomis pavardėmis, nors šios aktorės buvo ištekėjusios ir ne kartą.
Moterys turi branginti savo pavardę, o ne darkyti jas. Nemanau, kad būtina atsisakyti savo pavardės ištekant, tačiau nevalia jos darkyti.“
Poetas Kęstutis Navakas: „Man negražu moterų pavardės su galūne „–ė,“ bet, pavyzdžiui, broliams latviams tai kažkodėl gražu. Jei nenorime tapti latviais, turėtume likti prie senojo pavardžių varianto, kuris man atrodo visiškai unikalus, o kas unikalu, tas yra brangu, vertinga. Todėl negalima senosios pavardžių darybos išmesti į istorijos šiukšlyną, tačiau nereikėtų drausti rinktis naująjį pavardės variantą. Nemanau, kad naujoji pavardžių forma sugriaus Lietuvą, mūsų kalbą, tačiau ta naujovė man negraži.“
Poetė Ramutė Skučaitė: „Atsisakydami mūsų tradicinių pavardžių ir pereidami prie jų trumpinių su galūne „–ė,“ skurdiname savo kalbą ir kultūrą, einame jų unifikacijos Europoje link. Ką reiškia „pavardės rašymo pasirinkimo laisvė, teisė?“ O kas apgins kalbos teisę?! Kalba ir taip susinama kasdieną.
Pakanka įsijungti televizorių, kad išgirstum: „Rytoj debesys pabers lietaus,“ o parduotuvėje sužinotum, kad galvijai turi kulnus, o vištos – blauzdas. Iš žurnalų ir laikraščių beveik išnyko veiksmažodinės kalbos formos, įsivyravo pasibaisėtina žodžių tvarka. Dabar užsimota ir prieš senąją pavardžių darybos tradiciją, kuri yra tikras unikumas Europoje. Tai kodėl mes taip elgiamės su savo kalba? Kodėl nepaisome jos teisių? Kodėl tyli kalbininkai ir jų komisijos? Gal pritaria?“
Etnologė Gražina Kadžytė: „Labiausiai gaila skurdinamos mūsų kalbos. Juk nyksta uikalūs jos nuansai – turiu galvoje mūsų tradicinę pavardžių darybą. Leisti jai sunykti – vadinasi, neginti valstybinės kalbos. Girdėjau, kad jau daugiau kaip 3 tūkstančiai moterų savo noru atsisakė tradicinės darybos pavardžių. Taip, nežinia dėl kokių tikslų, leidžiama pamažu ardyti gimtosios kalbos pamatus. Skaudžiausia, kad tai daroma labai noriai, negalvojant apie rezultatą. O aš prisimenu, kaip verkiau Sibire, kai sužinojau, kad mano gimimo dokumentuose rusai įrašė Gražina Kadžys.
Kai grįžome į Lietuvą, tėvai tuoj pakeitė mano gimimo metrikus, o dabartinės merginos ir moterys savo noru atsisako savo pavardžių. Negi reikės visų senosios darybos pavardžių netekti, kad pagaliau įvertintume, kuo esame turtingi, kad išmoktume tai vertinti? Beje, ankstesniais laikais Lietuvoje moteriška pavardė su galūne „–ė“ buvo pravardė, o ne pavardė.
Tad nereikia pykti, jei apie tai dabar primenama diskusijose. Be to, nereikia tvirtinti, kad kitose šalyse nėra tradicijos atskirti mergautinę pavardę nuo ištekėjusios moters pavardės. Tai netiesa. Toli dairytis nereikia – Lenkijoje ištekėjusios moters pavardės galūnė „–ova“ – Ožeškova, o panelės – „–uvna“ – Rodzevičiuvna.“
Poetas Justinas Marcinkevičius: „Mūsų kalbai yra įprastos tradicinės darybos pavardės. Beje, mano gimtąjame kaime jau nebeliko trijų sodybų ir jų šeimininkų: Mačio, Žiobos ir Tirvos. Kad jų pavardės neišnyktų, suteikiau jas savo dramos–giesmės „Mažvydas“ personažams. Dabar galvoju, kad jų žmonų pavardės šiais laikais būtų Mačė, Žiobė ir Tirvė. Anais laikais jas būtų užbadę pirštais už tokias pavardes. Tai, kas vyksta dabar – tai siekis išplauti mums iš po kojų lietuviškumą, tautinį pagrindą. Matant visa tai, skauda širdį.“
Rita Miliūnaitė savo moksliniame darbe „Ką manote apie nepriesagines moterų pavardes,“ teigia: „Kur staiga dingo tas didelis noras išlikti? Kodėl jį pakeitė noras nebūti, dingti plačiame pasaulyje? Kodėl dabar daug kam atrodo negraži ir skurdi mūsų kalba, negražios mūsų moterų pavardės, ir apskritai, kodėl mes nenorime išlikti savimi?“
R. Miliūnaitei pritaria VU lituanistė Aldona Paulauskienė: „Visa, ką dabar vadiname šiuolaikiška, neturi nė kvapelio tautiškumo. Šiam teiginiui paremti yra daugybė pavyzdžių: visų rūšių menas, oficialūs ir neoficialūs viešieji užrašai, skelbimai, reklamos, mūsų kalbos manieros, sušukimai, emociniai ir ekspresiniai žodžiai. Savų jaustukų mums jau neužtenka – šaukiame: super, yes, vau!“ A. Paulauskienė kategoriška: „Mums nereikalingos nepriesaginės pavardės.“
Niekas nepaneigs, kad islandai moderni tauta. Jie, kaip ir daugelis lietuvių, laikosi senų tradicijų. Jie mano, kad jų unikalios pavardės yra vertingas kultūrinis paveldas, kurį reikia puoselėti ir saugoti. Tuo tarpu kai kurios lietuvaitės gėdijasi lietuviškumo.
Gal tai nepilnavertiškumo kompleksas? Priesaga „–ienė“ tinka prie visų lietuvių vyrų pavardžių. Tuo tarpu bepriesaginės pavardės prie daugelio pavardžių skambės tiesiog juokingai, kaip rašė poetas J. Marcinkevičius. Arba pabandykite sudaryti nepriesagines pavardes iš vyrų pavardžių: Putys, Pizas, Karvis, Kiaulaitis, Vištelis, Bobelis,Kumelis, Ožkelis, Perekšlis, Stuobris, Kurvelis, Subinis, Varnelis, Rupužis, Varlys.
Pavardžių iškraipyme dalyvauja ne tik moterys, bet ir vyrai. Jeigu vyras nesutiks, moteris negalės redukuoti savo pavardės. Jeigu vyrą ir moterį sieja meilės ryšiai, moteris sutiks su vyro nuomone. Kita kalba, jeigu juos sieja ne meilė, o kiti išskaičiavimai. Tada geriau jiems nesituokti.
Iš savo vaikystės prisimenu, kad pravarde su galūne „–ė“ vadindavo semerges, o taip pat karves: Dvylė, Margė, Raudė bei kiaules: Deglė, Knyslė.
Mano vaikystė prabėgo lenkų okupuotame Vilniaus krašte – Ignalinos rajone. Tada lenkai vykdė prievartinį lietuvių pavardžių iškraipymą. Jie lenkino lietuvių pavardes. „Susilenkino“ tik kai kurie mažiau sąmoningi butkevičiai, mickevičiai ar jurevičiai.Tėvelio giminė atsisakė tai daryti. Tiesą sakant, jų pavardę buvo sunku ir sulenkinti. Siūlė įrašyti – Gaidel, tačiau ir tokio redukuoto varianto buvo atsisakyta.
Vis dėl to, lietuvių kalba labai originali ir turtinga. Tai patvirtina ir Juozo Erlicko sentencija: „Karaliaus žmona karalienė, o kvailio – kvailė.“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį redakcija neatsako.
Siųskite savo pasakojimus ir istorijas pilieciai@delfi.lt