Apie tai drąsiai kalbantieji visuomet traukia dėmesį. Vienas tokių žmonių – nuolatinė skilties „Pilietis“ autorė Rese, nevengianti pasisakyti itin aštriomis temomis.
Viename itin populiariame laiške autorė išdėjo nuomonę apie mokytojų algas, kitame – atvirai papasakojo, ką reiškia būti kambarine.
Nuoširdus laiškas – tai menas
Rese papasakojo, nuo ko prasidėjo bendradarbiavimas su skiltimi „Pilietis“. Prieš parašant pirmąjį laišką, kaip tik buvo „Piliečio“ gimtadienis. Ta proga, įsijungusi „Delfi“, moteris išvydo seriją straipsnių ir nuotraukų su konkursų temomis, prizais, balsavimais, laimėtojais...
„Sėdėjau ir galvojau – čia tai bent, parašyti tokį paveikų tekstą, kad tiek žmonių nubalsuotų, atkreiptų dėmesį, pakomentuotų... Iškart taip „sumitologizavau“ viską. Vėliau, kai buvo paskelbtas naujas konkursas, perskaičiau temą ir pagalvojau: „O... ar aš galėčiau taip?“
„Aišku, ne“, – nukirto vidinis kritikas. O jeigu? Derėjausi su savimi. Galiausiai nutariau imti ir pabandyti – net savo pašto adreso nepridėjau, nusiunčiau pasakojimą ir tiek. Ir laimėjau! Negalėjau patikėti savo akimis.
Vėliau dar ne kartą redaktoriai turėjo prašyti, kad tokio ir tokio teksto autorius atsilieptų, nes vis nepasirašydavau. Tačiau galiausiai suvokiau, kad tai – tiltas tarp mano istorijos ir jos skaitytojų“, – pasakojo autorė.
Moteris prisimena, kad ne iš karto suprato, kaip geriausia dėstyti laišką – iš pradžių atrodė, kad straipsnyje turėtų būti kuo daugiau tikslių detalių,
„Bijojau sumaišyti autobusų numerius, neparašyti tikslaus laiko, kada kas įvyko. Po kurio laiko atėjo suvokimas, kad laiškas „Piliečiui“ – tai ne paso nuorašas, o menas“, – sakė Rese.
Pagalvoji ir belieka užrašyti
Autorės istorijas bei nuomones įkvepia įprasta kasdienybė. Pasak jos, nugirsta frazė, pokalbis su kolegomis, taiklus komentaras žiniasklaidoje yra pakankami stimulai – mintyse automatiškai susiformuoja atsakymas ir belieka jį užrašyti.
„Atkreipiau dėmesį, kad natūraliai kyla noras oponuoti nuomonėms, kurias laikau moraliai neteisingomis. Nenarstau asmeninių kitų žmonių santykių (skaičiau, kad statistiškai tokie straipsniai dievinami skaitytojų), laikausi santūriai politikos ir sporto temomis (čia tuštiems ginčams eterio nepakaktų), bet yra dalykų, kuriuos būtina apginti.
Pavyzdžiui, nemėgstu konkrečių mokytojų savivaliavimo, nelaikau jų šventais, tačiau visada pasisakau už šios profesijos darbo sąlygų gerinimą, nes tai svarbu, ir niekas man neįrodys, kad yra kitaip.
Kai viešai puolama motinų teisė žindyti, nepagarbiai žiūrima į kitas kultūras, bandoma nutildyti jaunimą, kalbantį apie savo problemas – tada jaučiu pareigą įkišti trigrašį, bent iš savo kuklios platformos“, – apie gimstančias temas kalbėjo Rese.
Visos istorijos – tikros
Moteris savo pomėgio rašyti nuo šeimos neslepia. Kartais netgi užrašo jų papasakotas ar pasiūlytas istorijas.
„Yra yra, kas žino, kad rašau. Tie paprastai pradeda pokalbį: „O ar kada rašei apie...“
Taip išsivysto įdomus pokalbis. Esu užrašiusi kitų žmonių minčių pirmu asmeniu, jei jie to norėdavo.
Paprastai taip nutinka, kai išgirstu aistringą pasakojimą, naują, negirdėtą požiūrį – mintyse iškart susidėlioja empatiškas, kiek poetizuotas situacijos variantas, kurį ir užrašau.
Žurnalistai ima interviu, beria konkrečius faktus, o aš labiau iškeliu bendražmogiškąjį aspektą – nesvarbu, ar tai įvyko vakar, ar šiandien, ar Vilniuje ar Kaune, ar lijo, ar visgi buvo apstoję – tokios smulkmenos kartais vargina, atitraukia nuo pasakojimo esmės.
Mano tikslas nėra aprašyti konkretų Joną iš Kretingos, konkrečiam kieme šėrusį konkretų katiną – mano tikslas yra aprašyti visiems suprantamą žmogišką situaciją, kurioje jis atsidūrė, ar tai būtų nuomonės išsakymas, ar problemos, aktualios ir kitiems, paviešinimas.
Visos istorijos yra tikros, net jei neparašytas laikas ar vieta“, – įsitikinusi moteris.
Ryšys tarp autoriaus ir komentatorių
Vienas iš privalumų rašant „Piliečio“ skilčiai Rese yra grįžtamasis ryšys – galimybė matyti, kiek žmonių peržiūrėjo ir kaip sureagavo į laišką.
„Komentarų skaičių matydavau visada, bet kad žmonės taip aktyviai spaudžia „share“ feisbuke – maloniai nustebino ir pradžiugino. Man tai atrodo dar didesnis publikacijos įvertinimas nei penkių žvaigždučių po straipsnių paspaudimas“, – sakė moteris.
Jos teigimu neigiami komentarai neerzina. Priešingai – juose įžvelgia abipusę naudą.
„Sykį sumaišiau istorinę datą. Ir dar pirmame sakinyje. Ar pataisymas, netgi nemandagiu tonu, būtų buvęs neigiamas komentaras? Ne.
Be to, ne viskas sukasi apie mane. Vieną kartą žmogus parašys „nesąmonė“, o jam ims ir atsakys kas nors, paklaus, o kodėl? Tąkart jis gal parašys kelis punktus, o kitąkart, žiūrėk, jau ir visą esė išpils.
Mūsų visuomenėje vis dar per daug tylos. Išsišnekėjus žmogui palengvėja. Ar man, ar komentatoriui – visiškai nesvarbu. Tad po mano rašiniais galima drąsiai reikšti nuomonę.
Tai abipusė nauda – žmogus išlies, kas jam ant širdies, ir lengviau atsipūs, o aš jau atsirinksiu, kas reikalinga mano, kaip žmonių istorijų pasakotojos, tobulėjimui“, – požiūrį į komentatorius įvardijo autorė.